Sekite 15min Google
Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“
Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
(Iš Evangelijos pagal Matą 18, 21–35)
Be ribų
Atleidimas nėra krikščionybės išradimas, ir tai tik patvirtina klausimas, kurį Petras užduoda Mokytojui šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Tai reakcija, išklausius Jėzaus mokymą, kurį girdėjome praėjusį sekmadienį. Viešpats tada kalbėjo apie galimybę ištaisyti padarytas klaidas, ragindamas, kad kiekvienam žmogui, nežiūrint, kaip jis būtų prasikaltęs, bet kuriuo metu būtų suteikta galimybė atgailauti. Jėzus tada paminėjo ir bendruomenę, pasirengusią padaryti viską, kad prasikaltusį savo narį vėl priimtų, vengdama skubotų sprendimų ir pasmerkimo.
Tačiau Petras nori suprasti, kiek laiko turėtų trukti šis „reintegracijos procesas“. Dauguma rabinų mokyklų Jėzaus laikais ragino savo mokinius atleisti bent tris kartus, sekant Dievo pavyzdžiu, kuris kiekvienam žmogui atleidžia tris kartus. Petras žino, kad atleidimo ir dėmesio nusidėjėliams tema jo Mokytojui yra brangi, todėl Jėzui pateikia savotišką „tarifą“, siūlydamas, kad Jėzaus mokiniai galėtų atleisti dvigubai daugiau, nei kiti, o gal net šiek tiek daugiau – būtent septynis kartus.
Šis skaičius, išsakytas Petro lūpomis, yra ir simbolinis, ir labai nerealus… Būkime atviri: kas iš mūsų sugebėtų septynis kartus atleisti tam pačiam asmeniui už nuolat patiriamus įžeidimus ar nemandagumą? Vieną, daugiausia, du kartus… trečiasis kartas jau veda prie bausmės, kurią, kaip mums atrodo, reiktų jam skirti.
Koks mokytojas leistų mokiniui tris kartus padaryti tą pačią klaidą atliekant užduotį? Koks darbdavys nutylėtų ir nieko nesakytų, jei jo darbuotojas tris kartus be pateisinamos priežasties neatvyktų į darbą? O kas iš mūsų tris kartus atleistų rimtą įžeidimą, patirtą iš kaimyno ar šeimos nario? Bet nuo to iki septynių kartų dar taip toli…
Petras puikiai žino, kad sąmoningai perdėjo, ir tikrai nesitikėjo išgirsti atsakymo „iki septyniasdešimt septynių kartų“. Galima pamanyti, kad arba Mokytojas juokauja, arba šis posakis yra sąmoningai perdėtas, siekiant parodyti, kad atleidimas nėra susijęs su apskaičiavimu. Tai vidinis požiūris, širdies nusiteikimas, kylantis iš suvokimo, kad iš Dievo visada gauname atleidimą, kuris yra nepalyginamai didesnis už mūsų nuolatines nuodėmes.
Tai vidinis požiūris, širdies nusiteikimas, kylantis iš suvokimo, kad iš Dievo visada gauname atleidimą.
Būtent šis supratimas ir veda prie patirtų įžeidimų užmiršimo, mėginant atsisakyti keršto ir neatsilyginti kitiems tuo blogiu, kokį jie mums yra padarę. Jei atleidimas suvokiamas kaip dovana – kaip Dievo daug kartų mums suteikta dovana – negalime nieko skaičiuoti: mes visada liksime skolingi Dievui. Todėl beprasmiška ir netgi neteisinga reikalauti iš kitų atlygio už jų padarytą skriaudą.
Iš kur Jėzaus palyginime 10 000 talentų įsiskolinęs tarnas rado drąsos eiti ir reikalauti, kad jo kolega grąžintų jam 100 denarų, kai vienam talentui uždirbti reikėjo 6 000 denarų? Kur jis rado drąsos griebti draugui už apykaklės, visiškai neatsižvelgdamas į jo prašymą suteikti daugiau laiko ir įmesdamas jį į kalėjimą už kelių tūkstančių eurų skolą, nors jam pačiam buvo dovanota kelių milijardų skola?
Šis palyginimas turėtų padėti mums suprasti, kas yra krikščioniškas atleidimas, kuris nėra pagrįstas teisingu atlygiu ar išskaičiavimais. Taip yra todėl, kad Dievas šia prasme mūsų atžvilgiu visiškai nėra teisingas. Jis niekada nebuvo ir niekada nebus teisingas, nes savo malonės dėka „Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“, kaip mums primena atsakomoji psalmė.
Jėzaus Kristaus Dievas nėra teisingas, bet Jis yra gailestingas ir maloningas, todėl ir Kristų tikinčiųjų tarpusavio santykiuose negali būti nei „akis už akį“, nei atlygio už nuopelnus principo. Mums gali atrodyti, kad tokie principai yra teisingi, bet iš esmės tai įstatymai, pagrįsti keršto samprata. Krikščionių kuriami santykiai turi būti grindžiami išimtinai atleidimu, kurio pagrindas yra Sandora ir glaudus ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Dievas taip myli žmogų, kad jam atleidžia besąlygiškai ir be galo, ir tai yra matas, kuriuo žmogus privalo vertinti savo santykius su artimaisiais.
Teisiniu požiūriu atleidimas yra beprotybė, teisės paneigimas. Atrodo, kaip galima pasitikėti Dievu, kuris kalba apie atleidimą, o ne vykdo teisingumą? Be to, ką Jis padarė, atleidęs tiems, kurie nužudė Jo Sūnų ant kryžiaus, ir toliau tai daro, nukryžiuodamas savo vaikus ant tūkstančių istorijos kryžių?!
Tačiau tam tikras ribas nustatė pats Dievas. Jis visada viską atleis, bet neatleis tiems, kurie taip pat neatleidžia savo broliams. Neatsitiktinai Viešpaties maldoje randame žodžius: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Mes negalime kalbėti apie Dievą, kenčiantį nuo senatvinės demencijos, kuris netyčia pamiršta visą žmonių daromą blogį. Ne, Dievas nieko nepamiršta, bet, mūsų laimei visada ir mielai atleidžia, jei tik to prašome.
Kaip jau minėjome pradžioje, atleidimas nėra krikščionybės išradimas, tačiau beprotiškas atkaklumas atleidžiant ir naujos visuomenės, grindžiamos meilės kultūra ir keršto atsisakymu, kūrimas – tai jau krikščionybė.
Tiesa, reikia pripažinti, kad ir po dviejų tūkstančių metų mes vis dar tebesame tik pačioje to kelio pradžioje…
Monsinjoras Adolfas Grušas
