Sekite 15min Google
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.
(Iš Evangelijos pagal Matą 16, 21–27)
Mąstyti kaip Dievas
Ar niekada nekilo mintis, kad Dievas ne visada elgiasi su mumis vienodai? Dažnai atrodo, kad vieną dieną Dievas laiko mus už rankos, ir mūsų santykiai su Juo klostosi puikiai, o kitą dieną susidaro įspūdis, kad Jis mums nepadeda ir tarsi nutolsta nuo mūsų… Kažkiek panašiai Jėzus pasielgė su Petru, kurį iš pradžių paskelbė apaštalų „vadovu“ ir Mokytojo mylimiausiu draugu, o netrukus pavadino „šėtonu“ ir Dievo plano priešininku.
Iš esmės tai nelabai skiriasi nuo to, kaip mes elgiamės Viešpaties atžvilgiu: vieną dieną gyvename džiaugdamiesi, kad esame krikščionys ir tikime Juo, skelbiame, kad Jis Dievo Sūnus ir mūsų gyvenimo Viešpats, o kitą dieną skundžiamės, reikalaudami, kad Jis elgtųsi pagal mūsų valią… tai visiškai priešinga tam, ką sakome „Tėve mūsų“ maldoje.
Mes elgiamės lygiai taip, kaip pasielgė Petras, kuris entuziastingai pripažino Jėzų Mesiju, o netrukus, pasivadinęs nuošaliau, bardamas Jį, pareiškia nesutinkąs su Jo, kaip Mesijo, elgesiu. Petras pasikvietė Jėzų nuošaliau, žinoma, kad kiti negirdėtų, o galbūt bijodamas visų akivaizdoje išsakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja. Todėl Petro poelgis atrodo slaptas, klastingas... lygiai toks, kaip elgiasi velnias. Jėzus tai supranta ir iš karto jį demaskuoja.
Neturėtume įsivaizduoti, kad šis Petro elgesys sumenkina jo asmenybę. Nemanau, kad toks būtų buvęs evangelisto Mato ketinimas, kuris veikiausiai tiesiog norėjo mums padėti suprasti vieną dalyką, būtent, kad dažnai mes ir Dievas esame skirtingose pozicijose, einame lygiagrečiais keliais, keliaujame tuo pačiu keliu, bet nesusitinkame.
Galbūt taip yra todėl, kad skirtingai žiūrime į mus supančius dalykus, o galbūt todėl, kad kaip Jėzus sako Petrui, mes mąstome ne pagal Dievo, o žmonių mintis. Pagaliau, tai savaime suprantama: juk esame žmonės ir negalime tikėtis, kad mūsų mąstysena atitrūktų nuo mūsų reikalų. Juk tai reikštų, kad neigiame savo esmę, savo prigimtį!
Tačiau Dievas mąsto kitaip nei mes: šiandien Jis nori mums paaiškinti, kad Jo svajonėje apie žmoniją yra numatyta, kad ir žmonės bent jau kartais mąstytų taip, kaip Jis…
Dievas turi pakankamai priemonių, kad galėtume įsijausti į Jo mintis ir jas priimti kaip savas.
Dievas turi pakankamai priemonių, kad galėtume įsijausti į Jo mintis ir jas priimti kaip savas. Šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgija mums pateikia tris tokias priemones: po vieną kiekvienam skaitiniui.
Pirmajame skaitinyje pranašas Jeremijas kalba apie savo susitikimą su Dievu kaip apie skausmingą, sunkią patirtį, nuo kurios jis ne kartą buvo linkęs pabėgti, nes pavargo skelbti žmonėms nemalonų ir sunkiai priimtiną žodį – Dievo žodį, kuris jam teikė tik nepatogumų. Tačiau, susidūręs su savo noru palikti Dievą, jis jaučia, kad negali be Jo apsieiti, savo viduje jaučia tarsi degančią ugnį, įstrigusią jo kauluose, kurios neįmanoma sulaikyti. Jis jaučia, pasinaudodamas jo paties stipriu posakiu, kad Dievas jį „suviliojo“.
Tačiau kartais Dievas pasitelkia kitą metodą – paraginimą, kaip antrajame skaitinyje mums sako apaštalas Paulius savo laiške romiečiams: Dievo gailestingumas, kurį jis savo gyvenime patyrė tiesiogiai, ragina mus pakeisti savo gyvenimą, paversti jį Dievui priimtina auka. Visų pirma jis ragina mus pakeisti savo mąstyseną, „kad galėtume atpažinti Dievo valią – tai, kas gera, Jam priimtina ir tobula“.
Iš tiesų niekada netrūksta akimirkų, kai Dievas priekaištauja mums už tai, kad negyvename pagal Dievo mintį. Todėl Išganytojas, kaip ir Petrui, nurodo mums skirtą vietą – atsistoti už Jo, sekti Juo, kaip geriems mokiniams, laikantis ne savo, o Dievo mąstysenos.
O Dievas į viską žiūri taip: Mesijas yra Gyvojo Dievo Sūnus, bet taip pat ir Žmogaus Sūnus, kenčiančios žmonijos Sūnus.
Mes norime turėti šalia savęs Mesiją, Kristų, „gyvojo Dievo Sūnų“, nemirtingą ir triumfuojantį prieš savo priešus, kuriam niekada negali nutikti nieko blogo, o Dievas į viską žiūri taip: Mesijas yra Gyvojo Dievo Sūnus, bet taip pat ir Žmogaus Sūnus, kenčiančios žmonijos Sūnus, su kuria Jis nusprendė dalytis viskuo, net kryžiumi, kančia ir mirtimi – vieninteliu keliu, vedančiu į Prisikėlimo šlovę.
Šios dienos Evangelijos atsakymas yra griežtas, trumpas, bet labai aiškus. Jėzus, siūlydamas eiti su Juo, o tiksliau, paskui Jį, primena būtinybę priimti kryžių.
Tikrasis gyvenimas pagal Dievo valią, yra kaip meilė: jį įgyji, jį dovanoji, jį atiduodi, jį iššvaistai dėl to, kas tikrai to verta. O argi pasaulyje yra kas nors vertingesnio už Dievą?…
