Šį mėnesį Belgijoje, NATO pajėgų formavimo konferencijoje, kariniai vadovai derino sąjungininkų nacionalinių pajėgų indėlius į Aljanso vadovavimo struktūrą. Jungtinės Valstijos pristatė prezidento Trumpo planus „optimizuoti“ Amerikos karių indėlį Europoje. Tai reiškia, kad JAV karių mažinimas neapsiribos 5 tūkst. karių išvedimu iš Vokietijos.
Be galimo papildomų pajėgų perkėlimo į Lenkiją ir rotacinės spragos Lietuvoje, daugėja ženklų, kad JAV pajėgų mažinimas Europoje gali būti gilesnis ir struktūriškesnis, nei oficialiai skelbiama.
Šie įvykiai išryškina realybę, apie kurią europiečiai ilgai diskutavo teoriškai: būtina kurti tikrus gynybos pajėgumus ir pripažinti, kad priklausomybė nuo Amerikos nėra amžina. Tačiau nuo NATO priešakinių valstybių sostinių – Vilniaus, Varšuvos ir Bukarešto – iki pagrindinių Europos galių centrų Londone, Paryžiuje ir Berlyne iškilo nauja, savidestruktyvi diskusija: Amerika ar Europa?
Ši nauja diskusija Ameriką ir Europą vaizduoja tarsi konkurentes, o ne dvi to paties Aljanso atramas. Kai kurie europiečiai siūlo Europos Sąjungai veikti vienai, ieškoti draugų kitur arba tiesiog pralaukti Trumpo laikotarpį tikintis sugrįžimo prie įprastos tvarkos. Tačiau transatlantinio saugumo traktavimas kaip nulinės sumos pasirinkimo tarp Amerikos ir Europos rodo tiek grėsmės, tiek sprendimo nesupratimą.
Europos Sąjungos strateginės autonomijos ambicijos siekia kelis dešimtmečius – nuo Mastrichto sutarties Bendros užsienio ir saugumo politikos 1992 m. iki Federicos Mogherini 2016 m. pasaulinės strategijos, skirtos vieningai Europos užsienio politikai.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. šios diskusijos išsiplėtė į saugumo ir gynybos sritį – Emmanuelio Macrono skatinamą „Europos suvereniteto“ viziją ir 2022 m. ES Strateginį kompasą saugumui ir gynybai.
Tačiau šių ambicijų pateikimas kaip būtinos reakcijos į Trumpo abejones dėl Amerikos įsipareigojimų užgožia nemalonią tiesą: praėjus daugiau nei 35 metams po Šaltojo karo pabaigos, Europos Sąjunga, kurios bendra ekonomika siekia apie 20 trilijonų dolerių, vis dar negali savarankiškai apsiginti nuo Rusijos, kurios ekonomika yra maždaug dešimt kartų mažesnė.
Kaip yra pasakęs Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas: „Paradoksas tas, kad 500 milijonų europiečių prašo 300 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 140 milijonų rusų.“
Dar gilesnis paradoksas – kol Europa prašė Amerikos apsaugos, ji leido aukšto rango politikams, tarp jų Vokietijos kancleriui Gerhardui Schröderiui, Prancūzijos premjerui François Fillonui, Austrijos užsienio reikalų ministrei Karin Kneissl ir Suomijos premjerui Paavo Lipponenui, tapti apmokamais Rusijos valstybinių interesų advokatais.
Todėl klausimas nėra, ar Europa turėtų gintis pati, bet ką ji realiai gali pasiekti. Europos siekis investuoti į savo saugumą pernelyg dažnai lydimas klaidingo įsitikinimo, kad tai galima patikimai padaryti visiškai savarankiškai.
Europos Sąjungos valstybės, nuosekliai investuodamos, galėtų sukurti didžiąją dalį konvencinių pajėgumų, reikalingų savo žemyno gynybai – ypač sausumos ir oro pajėgų, karinių jūrų pajėgų, specialiųjų operacijų ir kibernetinės gynybos srityse. Ilgesniu laikotarpiu jos taip pat galėtų sumažinti daugumą spragų oro žvalgybos ir stebėjimo (ISR), strateginio oro transporto, oro papildymo kuru bei oro ir priešraketinės gynybos srityse, jei būtų pasirengusios prisiimti finansines ir politines tokio pasirinkimo sąnaudas.
Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į griežtą Trumpo retoriką NATO atžvilgiu, buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas neseniai paragino kurti naują Europos gynybos aljansą (įtraukiant Ukrainą), kuris užtikrintų konvencinę gynybą, kartu pripažindamas, kad NATO ir Amerikos branduolinis skėtis išlieka nepakeičiami.
Tačiau tai Europa artimu metu greičiausiai nesugebės atkurti vadinamųjų „globalių įgalintojų“, kuriuos šiuo metu teikia Jungtinės Valstijos: plataus masto branduolinis skėtis, tankūs žvalgybinių palydovų tinklai, pasauliniai signalų žvalgybos (SIGINT) pajėgumai, viso Aljanso vadovavimo ir kontrolės architektūra, pasauliniai karinio mobilumo tinklai, integruota oro ir priešraketinė gynyba bei pažangūs priešo oro gynybos slopinimo ir elektroninės kovos pajėgumai.
Net jei Europa galėtų prilygti Amerikos konvenciniams pajėgumams savo žemyne, „veikimo vienai“ fantazija ignoruoja XXI amžiaus saugumo globalųjį matmenį. Grėsmės Europos interesams nesibaigia ties Europos sienomis – jas kuria Kinijos ekonominė prievarta, Irano branduolinės ambicijos, Šiaurės Korėjos proliferacijos tinklai, tarptautinis terorizmas ir kibernetinės atakos, organizuojamos iš tolimų sostinių.
Europa neturi nei pasaulinio masto veikimo galimybių, nei žvalgybos architektūros, nei galios projekcijos pajėgumų, reikalingų šioms grėsmėms savarankiškai atremti.
Europai reikia Amerikos kaip sąjungininkės, o Amerikai reikia Europos, kad kartu galėtų atsilaikyti prieš globalius iššūkius ir priešiškas diktatūras. Po Šaltojo karo vyravęs pasitikėjimas – Francio Fukuyamos „Istorijos pabaigos“ idėja, kad liberalizmas neišvengiamai triumfuos – žlugo. Vietoj to demokratijos susiduria su Samuelio Huntingtono aprašytu „Civilizacijų susidūrimu“, kuriame priešiški ideologiniai blokai meta iššūkį tarptautinei tvarkai, nuo kurios priklauso Europos klestėjimas ir saugumas.
Ne mažiau pavojinga klaida, formuojanti Europos strateginį mąstymą, yra idėja, kad jei Vašingtonas pasirodytų nepatikimas, Europa galėtų tiesiog susirasti draugų kitur. Tačiau kur tiksliai?
Europos vyriausybės ne kartą flirtavo su Kinija ir kitais „netradiciniais“ partneriais kaip spaudimo priemone, kai santykiai su Vašingtonu pašlydavo – ypač Trumpo laikotarpiu. Tokie lyderiai kaip Macronas, Ursula von der Leyen ar Pedro Sánchezas siekė stiprinti ryšius su Pekinu per aukšto lygio vizitus ir viršūnių susitikimus, tikėdamiesi apsaugoti Europos eksportuotojus nuo JAV ir Kinijos įtampos bei parodyti, kad Europa eina savu keliu.
Briuselis tokį bendradarbiavimą su Pekinu pateikia kaip „rizikos mažinimą“ Ukrainos, klimato ir prekybos klausimais, tačiau praktikoje Kinija tampa derybų su Vašingtonu įrankiu, o ne nuoseklios saugumo strategijos dalimi.
ES taip pat tyrinėjo glaudesnių santykių su Persijos įlankos valstybėmis ir Indija galimybes kaip alternatyvius rinkų ir investicijų šaltinius. Vis dėlto būtų itin naivu įsivaizduoti, kad Persijos įlankos monarchijos ar Indija – valstybės, turinčios savus regioninius prioritetus ir nesusietos tarpusavio gynybos įsipareigojimais – galėtų pakeisti Jungtines Valstijas kaip saugumo partnerę, jau nekalbant apie patikimo atgrasymo prieš Rusiją užtikrinimą ar tokio lygio žvalgybos bendradarbiavimą, branduolinį skėtį ir globalius pajėgumus, kokius suteikia narystė NATO.
Trečias gundymas – ir galbūt pavojingiausias – yra tikėjimas, kad Europa gali tiesiog pralaukti Trumpo administraciją ir vėliau grįžti prie įprastų santykių su palankesniu Amerikos prezidentu. Tai klaidingai vertina tiek Amerikos politiką, tiek pasaulinį galios balansą.
Amerikiečių požiūris į Europą nėra vien Trumpo anomalija – jis atspindi gilesnes tendencijas: nuovargį po karų Afganistane ir Irake, fiskalinius apribojimus bei abiejų partijų pripažinimą, kad JAV susiduria su daug platesniais iššūkiais nei Europos saugumas – nuo Kinijos iškilimo iki nestabilumo Artimuosiuose Rytuose ir Indijos–Ramiojo vandenyno regione. Amerikiečiai nebeturi nei išteklių, nei vidaus politinės valios veikti kaip pasaulio policininkai. Net ir kitokios administracijos Vašingtone reikalaus daugiau iš savo sąjungininkų.
Dar svarbiau tai, kad pasikeitė pats pasaulis. Po 1945 m. Jungtinės Valstijos sukūrė beveik pusę pasaulio ekonominės produkcijos, o dar XX a. devintojo dešimtmečio viduryje sudarė apie 35 proc. pasaulio BVP.
Šiandien jų dalis priartėjo prie ketvirtadalio, tuo tarpu Kinija iš marginalių 2–3 proc. išaugo iki beveik penktadalio pasaulio ekonomikos. Kariniu požiūriu Kinija nuo amžiaus pradžioje sudariusių maždaug dešimtadalį JAV išlaidų pakilo iki maždaug trečdalio nominalia išraiška ir daugiau nei pusės, vertinant pagal perkamosios galios paritetą. Tokioje aplinkoje, kai Amerikos hegemonija silpnėja, o lygiavertis konkurentas kyla, europiečiai negali laukti, kol sugrįš „gera Amerika“. Jie turi tapti tikrais saugumo kūrėjais, kitaip rizikuoja nugrimzti į nereikšmingumą.
Europa negali laukti, laviruoti ar išsiderėti išeities iš šio momento. Klausimas nėra „Amerika ar Europa“ – tokio klausimo niekada ir nebuvo. Stipri Europa ir stipri Amerika yra viena kitos saugumo prielaida amžiuje, kurį apibrėžia didžiųjų galių konkurencija. Tai reiškia, kad Europa turi prisiimti pagrindinę atsakomybę už konvencinę savo žemyno gynybą, išlaikyti tvirtus įsipareigojimus NATO ir investuoti į karinius pajėgumus, kurių reikia patikimam atgrasymui. Atsakymas bus parašytas ne strateginiuose dokumentuose, o gynybos biudžetuose ir politinėje valioje. Strateginio neapibrėžtumo laikas baigėsi.
*Šis straipsnis buvo pirma publikuotas anglų kalba „The National Interest“.
