Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!'
O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.
Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. (Lk 10, 1–12. 17–20)
Jūs turbūt pastebėjote, kad kai kurie evangelistai mini septyniasdešimt, kiti - septyniasdešims du pasiųstuosius. Kodėl toks skaičiaus neatitikimas? Atrodo, geriausiai šią skaičių simboliką paaiškina mokslininkai, pastebėję, kad Pradžios knygoje yra minimos septyniasdešimt dvi arba septyniasdešimt pasaulyje gyvenančių tautų. Taigi Viešpats saviškius pasiunčia į visą pasaulį, į kiekvieną tautą. Visur, kur tik gyvena žmogus. Jis nori pats eiti pas kiekvieną. Bet pirma siunčia saviškius.
Taigi Viešpats saviškius pasiunčia į visą pasaulį, į kiekvieną tautą. Visur, kur tik gyvena žmogus.
Kai kas pastebėjo, kad šiandien labai trūksta kunigų. Ir kunigų seminarijos ne tokios skaitlingos, kaip anksčiau… Iš čia nerimas ir baimė. Priežasties paaiškinimai galėtų būti įvairūs. Dievas šiandien nekviečia? O gal neišgirstama, neatsiliepiama, bijoma, nenorima, yra ir įdomesnių pasirinkimų? Arba: Dievas šindien nekviečia tiek daug būti kunigais, nes nori pasauliečiams patikėti kai kuriuos uždavinius, anksčiau skirtus vien įšventintiesiems tarnams?
Viena aišku, kad mūsų uždaviniai nekyla iš reikalo, ar interesų, ar strategijų, ar geros vadybos. Turėtų kilti iš maldos, o tiksliau – įsiklausius į Dievą, kuris nesiliauja kalbėjęs ir siuntęs darbininkus. Savo uždaviniams Jis siunčia kiekvieną Jėzaus mokinį.
Šitas uždavinys dieviškas, todėl visos viltys ir priemonės iš Dievo. Blogai jei iš žmonių pinigų, drabužių, sandalų ar lazdų. Papulsi į interesų konfliktus. Valgysi kas bus duodama, gyvensi pas tuos, kurie priėmė.
Skubėsi nieko kelyje nesveikindamas. Tai yra, nesveikinsi kitų, įdomesnių ar širdžiai mielesnių reikalų, darbų, pareigų, žmonių. Nepamirši niekada savo uždavinio!
Štai iš kur mūsų džiaugsmas: Dievas žino mano vardą, mane pažįsta ir manimi pasitiki.
Kokio? Visi nori būti reikšmingi, vadovauti, įtakoti. O man reikia tik skelbti. Pasakoti. Ir priimantiems, ir nepriimantiems. Ir, kaip sakytų Paulius, laiku ir nelaiku. Apie ramybę. Ne savo, o Kristaus. Dar daugiau. Kalbėsi (jeigu reikės ir žodžiais) ne apie prekę, produktą, daiktą, o Asmenį. Juk Kristus yra mūsų ramybė. Tai Jis gydo ligonius. Tai Jis mūsų Dangus ir mūsų Karalystė.
Visi sako, kad pilnas asmenybės išsiskleidimas yra laimingo gyvenimo šaltinis. Štai iš kur mūsų džiaugsmas: Dievas žino mano vardą, mane pažįsta ir manimi pasitiki. Ir siunčia su didžiausiu turtu – ramybe, kurios pasaulis duoti negali. Nes neturi.
