Mūsų istorinė patirtis (ar greičiau istorinė intuicija) moko, kad raudonasis tvanas nesulaikomas. Lietuva gali priešintis kiek nori – vis tiek Rusija turi daugiau resursų ir neišvengiamai laimės. Šią išvadą mums diktuoja tai, ką laikome elementaria logika.
Čia mes perdedame logikos galią ir nuvertiname istorijos poveikį. Mes ne teoriškai pralaimėtume bet kokį karą su Rusija. Mes istoriškai pralaimėjome paskutinį didelį karą su Rusija. Todėl dar ir šiandien prisimename pralaimėjimo skausmą ir užkariavimo siaubą, o visa kita – pamirštame.
Pamirštame, pavyzdžiui, kad 1940 m. Lietuvos istorija tapo įmanoma tik kaip daug didesnio karo Europoje dalis.
Pamirštame, pavyzdžiui, kad 1940 m. Lietuvos istorija tapo įmanoma tik kaip daug didesnio karo Europoje dalis. Tam, kad užimtų ir nusiaubtų Lietuvą, sovietai turėjo susitarti su Vokietija ir priversti Baltijos valstybes įsileisti į savo teritoriją karines bazes.
Tai reikėjo pasiekti politikos ir diplomatijos priemonėmis, tik tada atsivėrė kelias visai atviram ultimatumui ir okupacijai.
Dar svarbiau prisiminti, kad šiuolaikinė Lietuvos ir Rusijos konfrontacija prasidėjo ne 1940 m., o gerokai anksčiau. Visai kaip šiandien, XX a. pradžioje sovietai laikė Lietuvą atsitiktinai atskilusia imperijos dalimi, kurią būtų mielai susigražinę.
Dar 1918 m. Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir traukiantis iš nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, sovietų pajėgos bandė greitai ją prisijungti. Lietuva sėkmingai pasipriešino, per 1919 m. vasarą išstūmė sovietų kariuomenę iš savo teritorijos ir 1920 m. taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Lietuvos valstybingumą.
Šis trumpas nepriklausomybės kovų epizodas dėl įvairių priežasčių yra nuvertinamas ir dažnai paskęsta bendrame XX a. istorijos kontekste. Sakoma, kad svarbiausias tuometis Rusijos priešas regione buvo ne Lietuva, o Lenkija, kad Rusija norėjo per greitai ir per daug visko užimti, kad jos kariuomenė nebuvo pasiruošusi ilgesniam karui ir pan.
Visa tai tiesa, tačiau kokiomis pajėgomis tai nepasiruošusiai Rusijai galėjo pasipriešinti Lietuva? Nežinia iš kokių mokesčių mokėtojų surinktomis menkomis lėšomis skurdžiai finansuojama savanorių kariuomene. Kuri tuo pat metu dar kovėsi su bermontininkais ir Lenkija.
1918-1920 m. karo veiksmai nebuvo vienintelis Lietuvos ir Rusijos susidūrimas. Lietuvoje veikė pogrindinė komunistų partija, nuolat siekusi kurstyti nesantaiką valstybės viduje. Idealiu atveju – sukelti sukilimą.
1918-1920 m. karo veiksmai nebuvo vienintelis Lietuvos ir Rusijos susidūrimas. Lietuvoje veikė pogrindinė komunistų partija, nuolat siekusi kurstyti nesantaiką valstybės viduje. Idealiu atveju – sukelti sukilimą.
Tarpukario komunizmą prisimename labiau juokingą negu grėsmingą, tačiau tai buvo laikas, kai sovietai rimtai žiūrėjo į revoliucijos eksportą.
Kominternas iš tikrųjų veikė kaip bent jau Europos masto sąmokslas ir kai kuriose valstybėse (pvz., Ispanijoje) komunistams pavyko nueiti labai toli. Tuo metu Lietuvoje komunistų agentas nepasisekė suorganizuoti jokių rimtesnių neramumų.
Ne tik komunistams nepavyko čia suregzti sąmokslo. 1920 m. Lenkija norėjo sukurti slaptą organizaciją (POW) ir įvykdyti Lietuvoje perversmą, bet Lietuvos saugumo tarnybos planą išaiškino. Panašiai ketvirtajame dešimtmetyje naciams nepasisekė jokie sąmokslai Klaipėdos krašte. Šią teritoriją Vokietija prisijungė tik per atvirą ultimatumą.
Visa tai istorija mums pasakoja apie Lietuvą, kuri nebuvo NATO ar kito atitinkamo aljanso narė. Priešingai, ta Lietuva buvo paskelbusi neutralitetą ir todėl šiandien dažnai prisimenama kaip provinciali, šiek tiek prorusišką ir labai trumparegišką užsienio politiką vykdžiusi valstybė.
Kuo giliau žvelgiame į šią istoriją, tuo mažiau elementari atrodo 1940 m. prisiminimų padiktuota logika. Akivaizdu, kad „svarbu ne dydis“, kaip kadaise skelbė mobiliųjų telefonų reklama. Jei netikime, kad lietuviai barzdočiai yra karžygiai iš prigimties ir gali pelkėje su medine kuoka uždaužyti bet kokį priešą, teks ieškoti kažkokių subtilesnių paaiškinimų.
Panašu, kad visus dvidešimt tarpukario metų Lietuvą saugojo tai, kas ją galų gale pasikeitus aplinkybėms paskandino. Sąmokslai ir netikri karai prieš mus nepasisekė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių mums buvo taip sunku priešintis sovietams.
Panašu, kad visus dvidešimt tarpukario metų Lietuvą saugojo tai, kas ją galų gale pasikeitus aplinkybėms paskandino. Sąmokslai ir netikri karai prieš mus nepasisekė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių mums buvo taip sunku priešintis sovietams.
Lietuva yra plokščia ir atvira šalis su mažais miestais – čia niekur nepasislėpsi. Čia beveik neįmanoma sukurti neramumų židinių ir iš lėto smaugti teritoriją valdantį priešininką. Galima tik sutelkti didžiulę jėgų persvarą ir viską atimti iš karto – kaip sovietai 1940 m. ar naciai 1941 m.
Jei teisingai interpretuojame istorijos pamokas, tai atrodo, kad tokioje valstybėje efektyviai vyriausybei visada lengviau apsaugoti savo valdžią negu išorės ar net vidaus opozicijai – tą valdžią prievarta atimti.
Juk nepasisekė ir pačių lietuvių sąmokslai. Vienintelis pavykęs – 1926 m. perversmas. Šiandien aiškėja, kad jis pavyko ne dėl to, kad buvo labai slaptas, o labiau dėl to, kad nuverstoji vyriausybė jau anksčiau tapo neveiksminga.
Taip pažvelgus į Lietuvos ir Rusijos konfrontacijos istoriją, peršasi dydžio logikai visiškai priešinga išvada. Nėra taip, kad Rusija gali Lietuvą bet kada be pastangų įveikti. Atvirkščiai, Rusija gali Lietuvą užimti tik pradėjusi prieš mus atvirą ir nedviprasmišką karą. Greičiausiai, kaip ir XX a. pradžioje, tai taptų įmanoma tik karo visoje Europoje atveju.
Gali būti, kad šiandien, Rusijai agresyvėjant, o Vokietijai nesikeičiant, tokio karo tikimybė yra didesnė nei prieš dešimtmetį. Bet analitine prasme apie šį scenarijų beveik nieko negalime pasakyti. Lietuva tokiame kare turėtų daugiau galimybių išlikti nei anksčiau jau vien dėl to, kad yra NATO narė.
Visa kita – per daug nenuspėjama. Europos kare pasirodytų žmonės, kurių nepažįstame, jie vykdytų veiksmus, kurių neįsivaizduojame, o įvairiaspalvius taikos meto tikslus pakeistų vienas – laimėti karą, kurį dar nežinia su kuo tektų kariauti.
Todėl nors reikia visais įmanomais būdais siekti karo Europoje išvengti, neverta mazochistiškai leistis į mėgėjiškus galimos katastrofos apmąstymus. Šiandien susiduriame su kitokio pobūdžio grėsmėmis.
Šiandien matome Rusiją, kuri nedrįsta visiškai atvirai kariauti su Ukraina – valstybe, ne tik nepriklausančia NATO, bet ir ne ypač ryžtingai Vakarų remiama.
Šiandien matome Rusiją, kuri nedrįsta visiškai atvirai kariauti su Ukraina – valstybe, ne tik nepriklausančia NATO, bet ir ne ypač ryžtingai Vakarų remiama.
Kol kas Rusija kariauja tik slaptą ginkluotų ir neginkluotų specialiųjų operacijų karą. Tokiame kare mes esame pranašesni ir galime apsiginti.
Lietuva gali greitai, profesionaliai ir be didelių nuostolių atremti bet kokias priešiškas specialiųjų tarnybų operacijas, provokacijas, sąmokslus ir kitokius nepaskelbto karo veiksmus. Jei to nesugebėtume savo dabartinėje teritorijoje, tai apskritai nebūtume valstybė.
Dar daugiau, visa tai Lietuva gali ir esant reikalui turi padaryti savarankiškai. NATO turi sustiprinti Lietuvos tarptautinę padėtį, o ne pavaduoti Lietuvos valdžią.
Tokios išvados dar kartą primena, kodėl galima VSD vadovų kaita ir šios įstaigos likimas yra turbūt svarbiausias šių dienų Lietuvos politikos klausimas. Kol neperžengiame taikos meto ribų, mūsų visų saugumas yra pirmiausia VSD generalinio direktoriaus reikalas. Gerai veikianti VSD mus dar gali nuo daug ko išgelbėti, todėl neturėtume šio klausimo palikti vien „profesionaliems“ politikams.
Bet svarbiausia – jau šiandien pasipriešinti Rusijos mėginimams mus įbauginti, kurie tikrai stiprės. Rusija tradiciškai nori laimėti prieš Lietuvą karą jo net nepradėjusi, priblokšti mus, taip sakant, savo masyvia egzistencija. To jokiu būdu neturime leisti.
„Kas vartoja posakį „Lengva, kaip atimti iš vaiko saldainį“, tas niekada nemėgino atiminėti saldainių iš vaikų“. Ši populiari frazė galėtų būti geriausias Lietuvos atsakymas Rusijai.
