Jau keletą metų Lietuvoje aktyviai svarstoma informacinio karo tema, kuri, savaime suprantama, tapo dar aktualesnė Ukrainos krizės kontekste. Tačiau šios diskusijos dažnai vyksta „peilio baimės“ principu: ieškoma Rusijos šalininkus telkiančių „tiesų“, siekiama blokuoti prorusiškos informacijos sklaidos kanalus ir pan.
Mano nuomone, problema yra daug gilesnė ir subtilesnė. Pabandysiu ją atskleisti per vieną konkretų pavyzdį – Vladimiro Poznerio interviu su Aleksandru Duginu, kuris, kiek suprantu, jau spėjo sudominti ir Lietuvos informacinio karo ekspertų bendruomenę.
A.Duginas, kaip žinome, Rusijoje yra savotiškas dvaro išminčius. Šios keistokos asmenybės biografija verta atskiro pasakojimo, bet trumpai A.Duginą galima apibūdinti kaip Vladimiro Putino įgyvendinamos Rusijos vizijos autorių.
A.Duginas, kaip žinome, Rusijoje yra savotiškas dvaro išminčius. Šios keistokos asmenybės biografija verta atskiro pasakojimo, bet trumpai A.Duginą galima apibūdinti kaip Vladimiro Putino įgyvendinamos Rusijos vizijos autorių.
V.Pozneris – labai garsus Rusijos žurnalistas, savo svaiginančią karjerą pradėjęs dar sovietmečiu. Apie jį taip pat būtų galima pasakoti ilgai ir išsamiai. Čia paminėkime tik tai, kad jis yra pagarsėjęs kaip Rusijos liberalas, kuris viešai palaiko gėjų santuokas, eutanaziją ir narkotikų legalizavimą (taigi, viską, ko, bent viešai, nepalaiko V.Putinas).
Tuo pat metu, V.Pozneris veda laidą „Pozner“, kurią transliuoja oficialiausia iš visų oficialių Rusijos televizijų – Pirmasis kanalas. Šioje laidoje V.Pozneris ir kalbino A.Duginą
Pokalbio analizę reikia pradėti nuo vieno esminio teiginio: oficialiuose Rusijos televizijos kanaluose nevyksta nekontroliuojami įvykiai ir procesai. Apriboju savo prielaidą oficialia televizija, nes ginčas dėl laisvės ribų rusiškoje žiniasklaidoje apskritai dažnai veda į sumaištį.
Jeigu viskas Pirmajame kanale yra kontroliuojama, vadinasi abu – ir V.Pozneris, ir A.Duginas, taip sakant, dirba V.Putinui. Tai nėra teiginys, kurį reikia įrodyti, tai paprasta išvada, kuri nuosekliai išplaukia iš ankstesnės prielaidos. Taigi, ką ir kam V.Poznerio ir A.Dugino lūpomis nori pasakyti V.Putinas ar, tiksliau, Rusija?
V.Pozneris pradėjo interviu atskleisdamas savotišką „paslaptį“: prieš 10-15 metų A.Duginas esą aplankė jį namuose ir jie ilgai kalbėjosi. „Iki šiol nesuprantu, kodėl jūs atėjote?“ – suformulavo klausimą V.Pozneris. Tai leido A.Duginui paskaityti trumpą paskaitą apie dialogo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. „Gebėjimas argumentuoti šiandien yra svarbesnis negu užimama pozicija“ – tai, ko gero, pagrindinė įžanginė A.Dugino mintis.
Su įtakingais Rusijos žmonėmis galima gražiai, įdomiai ir civilizuotai pasikalbėti. Tokią „žinią“ interviu kūrėjai tikriausiai siekė perduoti Vakarų pasaulio elitui – aplinkai, kurią Rusija ne be pagrindo laiko dialogo kultūra.
Su įtakingais Rusijos žmonėmis galima gražiai, įdomiai ir civilizuotai pasikalbėti. Tokią „žinią“ interviu kūrėjai tikriausiai siekė perduoti Vakarų pasaulio elitui – aplinkai, kurią Rusija ne be pagrindo laiko dialogo kultūra.
Pokalbio kaip bendravimo formos grožį dar labiau sustiprino tai, kad pašnekovai svarstė klausimus, aktualius kiekvienam išsilavinusiam globalaus šiuolaikinio pasaulio gyventojui. Aptartas žmogiškumas, lytis, vertybės, religiniai ir filosofiniai konfliktai, o taip pat, žinoma, įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos.
Tai darydami V.Pozneris ir A.Duginas atstovavo, atitinkamai, „liberalias“ ir „konservatyvias“ pažiūras, bet nepamiršdavo laiku sugrįžti prie savo intelektualaus žmogiškojo bendrumo. Ne vieną kartą A.Duginas raminančiai užtikrino, kad jo karas su tais, kuriuos jis vadina liberalais, nebūtinai reiškia fizinę prievartą.
Žinoma, A.Duginas pripažino, kad jei viskas būtų įmanoma, tai jis norėtų V.Pozneriui uždrausti dirbti žiniasklaidoje. Bet juk visiems žiūrovams aišku, kad tai tebuvo teorinės situacijos apsvarstymas. Sąžiningumas diskusijoje su oponentu – labai gerbtina savybė.
Mandagų, intelektualų ir giliai žmogišką „liberalo“ ir „konservatoriaus“ disputą vainikavo tiesiai į kamerą išsakytas A.Dugino prisipažinimas, kad didžiausia jo silpnybė yra puikybė. Nice way to put it. Taip tikriausiai pasakytų mandagūs anglakalbiai Vakarų elito atstovai.
Bet, žinoma, ne visi Vakaruose pasiduoda vien estetiniam pokalbio poveikiui. Kai kurie žmonės (diplomatai ar šnipai) žvelgia į tokias laidas išorę persmelkiančiu žvilgsniu. Jie laiko A.Duginą svarbiausiu Rusijos ideologu ir ieško jo žodžiuose valstybės politiką atskleidžiančių teiginių.
Šiai žiūrovų daliai interviu taip pat pasiuntė įdomų signalą. A.Duginas labai aiškiai apibrėžė Rusijos norus – valdyti „didžiosios Rusijos teritoriją“. V.Poznerio paprašytas kalbėti konkrečiau A.Duginas nurodė, kad „didžioji Rusija“ daugiau mažiau sutampa ir su Rusijos imperijos, ir su Sovietų Sąjungos teritorijomis.
Ar „didžiosios Rusijos“ dalimi yra Užkaukazė – Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas? Žinoma. Ar į šią sąvoką patenka Centrinė Azija? Be abejo. Baltijos valstybės? „Ne, manau, kad ne“ – taip atsakė A.Duginas. Ir paaiškino, kad Baltijos valstybės ir galbūt dar Vakarų Ukraina nėra tikrosios „didžiosios Rusijos“ dalys.
Taigi, Rusija pasiruošusi kalbėtis ir formuluoja savo derybinę poziciją: jeigu jai bus leista ramiai tvarkytis Rytų Ukrainoje, ji užleis Vakarams kitą tos valstybės pusę ir net atsisakys pretenzijų į Baltijos valstybes. Interviu galima išgirsti ir taip, labai tikėtina, kad taip jį išgirdo įvairiausi analitikai, kurių pažymos ar pastabos gali įtakoti Vakarų diplomatiją.
Bet ši interviu paslėpta diplomatinė žinia gali būti ir dezinformacija. V.Putinas bet kada galės išsižadėti to, ką sakė A.Duginas. Dėl to ir kalba A.Duginas, o ne V.Putinas – tai analitikai taip pat supranta.
Bet ši interviu paslėpta diplomatinė žinia gali būti ir dezinformacija. V.Putinas bet kada galės išsižadėti to, ką sakė A.Duginas. Dėl to ir kalba A.Duginas, o ne V.Putinas – tai analitikai taip pat supranta. Taip sukuriama dilema – itin sunkus ir daug laiko atimantis analitinis uždavinys.
O iš tikrųjų, bent Rusijos požiūriu, visai nesvarbu, ar A.Duginas savo interviu perdavė tikrą diplomatinę žinią, ar paskleidė dezinformaciją. Ir pokalbio grožis, ir giluminiai diplomatiniai „kodai“, ir interviu „apvalkalu“ pasirinkta „liberalo“ ir „konservatoriaus“ polemika – visa tai tėra dėmesio nukreipimo būdai.
V.Poznerio pokalbis su A.Duginu kiekvienam pagal skonį pasiūlė tikrai reikšmingų temų, kurias galima apmąstyti, dar geriau – aptarti. Vakarų pasaulio elitui suformuluoti klausimai, reikalaujantys intelekto ir dvasios pastangų.
Per juos mažiau laiko ir dėmesio lieka tikrosioms problemoms: kad Ukrainoje veikia akivaizdžiai Rusijos remiami ginkluoti teroristai, grobiantys tarptautinių organizacijų pasiuntinius, kad Rusija liko viena jau beveik prieš visą pasaulį ir kad ji siūlo mums pasikalbėti apie vertybes, kol ji pati pasisavins svetimą teritoriją.
Labai ironiška, kad A.Duginas inteviu paminėjo savo puikybę. Nes kaip tik žiūrovo puikybe yra pagrįstas Rusijos informacinis poveikis. „Suprantu, kad V.Pozneris ir A.Duginas čia mulkina paprastus rusus (vakariečius, intelektualus, kairiuosius, dešiniuosius, radikalus – įrašykite savo variantą), bet man ši laida yra puikus informacijos šaltinis“. Jei tik žiūrėdami taip pagalvojote, tai kaip tik jums mulkinti ir buvo skirta laida.
Paprasčiau tai vadinama dantų užkalbėjimu ir būtent tai Rusija tikrai gerai moka. Vakarai yra didelė galia, bet ją sunku koncentruoti. Todėl svarbiausia Rusijos informacinio aparato užduotis – užtinkrinti nuolatinę nuomonių įvairovę Vakaruose.
Kaip geras paslaugų teikėjas Rusija visiškai prisitaiko prie kliento lūkesčių ir poreikių. Vadinamaisiais „naudingais idiotais“ tampa ne tie, kurių įsitikinimai neteisingi ar prorusiški, o tie, kurie yra labai tvirtai kuo nors labai svarbiu įsitikinę Rusijai reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
Ne „penktoji kolona“ yra didžiausia Lietuvos problema ir net ne tai, kur žmonės pilasi benziną. Rusijai svarbiausia, o tai, kad mes nesidomėtume tokiu dariniu kaip valstybė.
Šiandien, kai Lietuva jau yra Vakarų valstybė, jai labiausiai gresia būtent šio tipo Rusijos informacinis poveikis – subtilus, mandagus ir sunkiai pastebimas.
Ne „penktoji kolona“ yra didžiausia Lietuvos problema ir net ne tai, kur žmonės pilasi benziną.
Rusijai svarbiausia (ir čia yra tikroji Ukrainos pamoka, kurią dar nežinia, ar išmoksime), kad mes nesidomėtume tokiu nuobodžiu ir kasdienišku, pretenzingu ir agresyviu, neteisingu, despotišku, bejėgiu, įkyriu, beviltišku ir biurokratišku dariniu kaip valstybė.
Daug geriau, kai mes turime didingų, bet skirtingų tikslų. Kai esame už Žemę, už tėvynę, už Lietuvą, už Šeimą, už Gamtą, už Laisvę, už Žmogiškumą, už Demokratiją, už Pilietiškumą, už Meilę, už Vaivorykštę, už Moteris, už Darbininkus, už Vaikus, už Kultūrą...
Šakutė – ne peilis, ji tinka viskam pasmeigti.
