Tai prasidėjo daug anksčiau. Per Šaltąjį karą Baltijos šalys visada suprato, kad visa sovietinė idėja yra giliai neteisėta. Joms netiko ciniški realpolitik kompromisai. Jų ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai įžengė į 6-ą dešimtmetį. Jose veikė aktyvūs disidentiniai judėjimai, kurie atgijo, kai tik buvo numestas represijų apsiaustas. Jų tikslas buvo nepaprastai, nemadingai paprastas – laisvė.
Būdamas jaunas užsienio korespondentas, rašęs apie sovietų imperijos žlugimą, mačiau, kaip Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje kylantys nepriklausomybės judėjimai perspėjo Vakarus netikėti Michailo Gorbačiovo pažadais apie liberalizaciją.
1990 metais tuometinis sovietų lyderis lankėsi Vilniuje, akivaizdžiai tikėdamasis įtikinti šią 1940 metais Stalino banditų okupuotą šalį paremti jo planus reformuoti Sovietų Sąjungą. Lietuviai to nenorėjo. Jei pažadai dėl permainų buvo nuoširdūs, tai jie turėjo apimti ir leidimą Baltijos šalims pačioms spręsti savo likimą.
