Pradėti reikėtų nuo to, kad kovojančiai Ukrainai Lietuva jau perdavė nemažai ginkluotės ir amunicijos. Tai – ne tik sovietinės ginkluotės likučiai, bet ir vakarietiška technika ir įranga: šarvuoti visureigiai „Humvee“, vikšriniai transporteriai M113, trumpojo nuotolio oro gynybos sistemos „Stinger“, lenkiškos trumpojo nuotolio oro gynybos sistemos „Grom“, didesnė dalis turimų 120 mm minosvaidžių.
Pasigirdus kalboms apie galimybę ukrainiečiams perduoti ir 155 mm savaeiges haubicas PzH2000, tam paprieštaravo Lietuvos kariuomenės vadovybė.
Neseniai Krašto apsaugos ministerija paskelbė, kad už 5,7 milijono eurų įsigyta oro gynybos sistemoms NASAMS skirtų „AMRAAM 120B“ raketų, „SPIKE LR2“ tipo raketų bei 5,56×45 mm NATO BALL amunicijos. Naujiena gera, bet 2023-iaisiais už 36 C versijos (naujesnė modifikacija) AMRAAM raketas Lietuva sumokėjo apie 100 mln. JAV dolerių. Galima tik spėlioti, bet tikėtina, kad viename sandoryje sudėjus kitus pirkinius ir minimas AMRAAM raketas, nupirktas raketas būtų galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.
Tai gal kritika dėl „didelių ir brangių žaislų“ pagrįsta?
Norėdamas išsklaidyti panašias mintis nėriau ten, kur nardyti man patinka – senų ir naujų karinių pirkinių paieškas lietuviškame viešųjų pirkimų portale, oficialias Jungtinių Tautų Organizacijos ginkluotės registrų ir jos judėjimo duomenų bazes bei Stokholmo Taikos tyrimų instituto pateikiamas ginklų importo ir eksporto duomenų suvestines.
Tad pažvelkime tik į Lietuvos gynybos pirkinių paveikslą, palikdami nuošalėje žiniasklaidos linksniuojamus stambiuosius pirkimus.
