Muzika yra vienintelis kultūros produktas, kuris gali priversti žmogų kitame pasaulio krašte pajusti tautą, apie kurią jis niekada negirdėjo.
Geopolitikos laikais tai nėra smulkmena. Tai yra galia.
Ir štai klausimas: kodėl tarp pasaulinių hitų taip retai skamba Lietuva?
-
Paviešinti naujausi televizijų reitingai: paaiškėjo, kurie muzikos apdovanojimai buvo žiūrimesni
-
Užsieniečiai įvertino Lietuvos „Eurovizijos“ finalo dalyvius: vienas atlikėjas gali užkariauti Europą
-
Po žinios apie „Eurovizijos“ atrankos finalo pašonėje rengiamą protestą – prabilo LRT: pasakė, ko imsis
Muzika – tai ne tik jausmas. Tai ekonomika.
Globali muzikos industrijos vertė šiandien viršija 30 mlrd. JAV dolerių per metus ir toliau auga. Streamingas sudaro didžiąją dalį pajamų. Net ir arkliui aišku, kad šiame kontekste geografija tapo mažiau svarbi nei algoritmas.
Tai intelektinės nuosavybės verslas. Be sandėlių. Be logistikos. Netgi be fizinės gamybos.
Vieną kartą per metus išsiųsti Lietuvą į „Euroviziją“ ir subalsuoti SMS žinutėmis nėra muzikos eksportas.
Hitai neturi transporto kaštų. Jie turi duomenis.
Lietuvoje muzikos industrija vidaus rinkoje generuoja šimtus milijonų eurų per metus. Jei tiksliau – 300. Tačiau spėkite, kokią dalį čia sudaro eksportas? Atsakymas, švelniai tariant, nedžiugina. Mažiau nei 1 procentas! O jei dar tiksliau – mažiau nei 0,1!
Tai reiškia viena: mes beveik net nepradėjome. Vieną kartą per metus išsiųsti Lietuvą į „Euroviziją“ ir subalsuoti SMS žinutėmis nėra muzikos eksportas. Toli gražu.
„Mes per maži“ – klaidingas argumentas
Mažos šalys gali būti didelės. Jei turi sistemą.
Švedija – viena didžiausių muzikos eksportuotojų pasaulyje. Švedija sąmoningai kūrė eksporto infrastruktūrą: stipri leidyba, dainų autoriai, prodiuseriai, glaudi valstybės ir verslo partnerystė. Rezultatas – šimtai milijonų eurų eksporto kasmet ir disproporcinga įtaka pasaulinei popmuzikai.
Suomija turi nacionalinę agentūrą „Music Finland“, kuri sistemingai dirba su muzikos eksportu. Suomiai suprato paprastą dalyką: 5,5 mln. gyventojų rinka negali būti vienintelis augimo variklis.
Mažos šalys gali būti didelės.
Islandija turi mažiau gyventojų nei Vilnius. Tačiau muzika tapo šalies įvaizdžio dalimi, o showcase festivaliai – ekonominės diplomatijos įrankiu.
Pietų Korėja pavertė pop muziką valstybės strategija. K-pop šiandien generuoja milijardines pajamas ir yra vienas stipriausių šalies soft power instrumentų. Beje, įdomu ir tai, kad Švedijos autoriai taip pat sukuria nemažai K-pop hitų ir eksportuoja juos būtent į Pietų Korėją.
Ar Islandija turi daugiau talento nei Lietuva? Tikrai ne. Švedija neturi didesnės kalbos rinkos. Pietų Korėja taip pat netapo fenomenu atsitiktinai. Jos nusprendė.
Muzika kaip minkštoji galia
Šiandien valstybės konkuruoja ne tik ekonomika ar gynyba. Jos konkuruoja patrauklumu.
Soft power – minkštoji galia – yra gebėjimas daryti įtaką per kultūrą, idėjas, kūrybą.
Kai pasaulis klausosi britų ar švedų, jis nesąmoningai sieja tas šalis su modernumu ir inovacija.
Kai klausosi korėjiečių – su technologiniu ir kultūriniu veržlumu.
O Lietuva?
Mes aktyvūs geopolitikoje. Ir tai yra nuostabu.
Mes girdimi politikoje. Tai labai svarbu.
Bet kultūriškai – retai girdimi globaliai. Jei tiksliau – praktiškai negirdimi. Ir šiuo atveju aš kalbu tik apie popmuziką.
Diplomatija kuria santykius tarp valstybių. Muzika kuria santykius tarp žmonių. Mano galva, mažai valstybei tai nėra prabanga. Tai yra būtinybė.
Problema – ne talentas. Problema – struktūra.
Lietuva turi kūrėjus, prodiuserius, atlikėjus. Turime technologijų sektorių, startuolių kultūrą, kūrybingą jaunimą.
Tačiau vis dar neturime nacionalinės muzikos eksporto agentūros, dedikuoto eksporto fondo populiariajai muzikai, aiškios integracijos su ekonomine ir kultūrine diplomatija.
Muzika vis dar dažnai traktuojama kaip kultūros išlaidų eilutė, o ne kaip ekonomikos sektorius.
Ir čia slypi esminė įtampa.
Kas yra sistema be kultūros? Atsakymas skaudu, bet paprastas – hobis. Kas yra kultūra be sistemos ? Atsakymas dar skaudesnis ir šaltesnis – biurokratija. Šiuo atveju mums reikia abiejų.
Ar pop muzika verta valstybės dėmesio?
Pop muzika – tai ne lengvumas. Tai pasiekiamumas.
Ji turi didžiausią auditoriją ir didžiausią eksporto potencialą. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti aukštosios kultūros. Tai reiškia, kad reikia pripažinti rinkos realybę.
Jeigu investuojame į startuolius dėl potencialo, kodėl neinvestuojame į kūrybines industrijas tuo pačiu principu?
Kalbame ne apie subsidijas hitams. Kalbame apie infrastruktūrą – tarptautinius showcase festivalius, eksporto kompetenciją, kūrėjų mobilumą, partnerystę su verslu ir technologijų sektoriumi.
Valstybė neturi kurti hitų. Bet valstybė gali kurti sistemą, kurioje hitai atsiranda.
Muzika kaip ekonominė diplomatija
Įsivaizduokime scenarijų: po penkerių metų lietuviška daina patenka į globalius grojaraščius. Ji skamba Berlyne, Londone, Seule ar Niujorke. Kiek žmonių tuo metu pirmą kartą išgirsta žodį „Lietuva“?
Tai ne tik kultūrinė sėkmė. Tai reputacijos kapitalas. Tai ekonominė diplomatija.
Galiausiai – tai minkštoji galia veiksme.
Mažoms valstybėms tai strateginis klausimas.
Klausimas – ar nuspręsime
Lietuva jau įrodė, kad gali būti technologijų valstybė. Įrodė, kad gali būti inovacijų valstybė.
Įrodė, kad gali būti geopolitinės drąsos valstybė.
Ar galime tapti ir kūrybinės ambicijos valstybe? Aš net neabejoju, kad galime. Ir turime.
Muzika yra viena iš nedaugelio sričių, kur 2,8 mln. gyventojų šalis gali pasiekti milijardą ausų.
Mes galime likti vartotojai. Galime likti maža rinka.
Arba galime tapti kūrėjai.
Jeigu po penkerių metų pasaulyje atsirastų lietuviška daina, kurią niūniuotų milijonai, ar sakytume, kad tai buvo atsitiktinumas? Ar kad tai buvo sprendimas?
Klausimas ne ar galime.
Klausimas – ar pagaliau nuspręsime.
