Ar pastebėjote, kiek dėmesio pastaruoju metu sulaukia kiekvieno restorano užsidarymas? Apdainuojama dešimtmečius kurta istorija. Būtinai priduriama, kad bankrutuojanti maitinimo įstaiga buvo pamėgta miestiečių arba turistų. Ir tai neretai įvardijama kaip eros pabaiga.
Net jei iki bankroto nebuvote girdėjęs restorano pavadinimo, nenustebkite perskaitęs, kad įstaiga buvo „garsi“ arba „žinoma“. Kažkas ją tikrai žinojo. O ir šiaip norisi kažką gražaus pasakyti apie mirusį verslą.
Trys ketvirtadaliai užsidarančių restoranų būna įsikūrę unikalioje vietoje. Likęs ketvirtadalis – išskirtinėje vietoje. Antraštėje bankrotas dar pagardinamas aštriu prieskoniu „dar vienas“. Taip sukuriant įspūdį, kad maitinimo įstaigas masiškai šluoja bankrotų cunamis.
Tiesiai arba tarp eilučių užsimenama, kad šį cunamį sukėlė nevykusi valdžia. Jos nevykėliškumą galima labai tiksliai apskaičiuoti procentais: 12. Tiek skiriasi maitinimo įstaigų mokamas PVM (21 proc.) ir tas, kurį jie norėtų mokėti (9).
Iki 2023 metų pabaigos maitinimo paslaugoms iš tiesų galiojo 9 proc. PVM tarifas. Jis COVID pandemijos metu buvo įvestas laikinai, siekiant padėti tada iš tiesų didžiulį smūgį sugėrusiam verslui.
Faktas, kad dėl lengvatinio tarifo restoranų pelnai buvo daug geresni. Kaip ir faktas, kad už tokią lengvatą susimoka visi žmonės, net ir nevaikštantys į restoranus, nes į biudžetą surenkama mažiau PVM.
Prieš lengvatos panaikinimą maitinimo verslas baugino, kad Lietuvos restoranai atsidūrė kryžkelėje: dešinėje – bankrotas, kairėje – šešėlis. Pranašauta, kad atleidžiamus darbuotojus ištiks krizė. O žmonės, kurie nebegalės papietauti mėgstamame restorane ir matys vis daugiau užrakintų durų ir užkaltų langų, pajus didelę įtampą.
Ar tai virto faktu? Ne.
