Ei, tie, kurie mindžioja vienas kitam kojas prie įlaipinimo vartų arba eilėje į La Sagrada Familia, bet dar nepažinę, ką turiningo nelipant vieni kitiems per galvas galima aplankyti Lenkijos Luko mieste arba Latvijos Kuldygoje, ei jūs, mielieji keliauninkai, turistai ir bastūnai, atsakykite sau, meldžiamieji, ar po pigių atostogų jaučiatės labiau pailsėję nei prieš išvykdami, bent kartą ar pagalvojote, kokią vidinę sumaištį išgyvena jūsų artimieji, peržiūrinėdami tūkstančio skaitmeninių nuotraukų albumą su neišdildomais turginių atostogų įspūdžiais, ar neprimena šitas skristi-grįžti, kilti-leistis, vėl skristi ir vėl leistis rutinos pojūtis operos „Saulė ir jūra“ (ž. aut. Vaiva Grainytė) veikėjo nuovargio?
Tikrai nemanau, kad galiu sau leist sustoti
Nes kolegos iš karto ims žiūrėti į mane su panieka.
Sakys, jog esu silpnavalis.
Ir prieš save negaliu pasirodyti nevykėlis.
Per pandemiją 9 iš 10 lėktuvų nutūpus ant žemės, kažin ar nevertėtų taip ir toliau palikti, moralinę teisę skraidyti perleidžiant tiems, kuriems kitaip neišeina: politikams, kariškiams, gydytojams, mokslininkams, tarptautinį pripažinimą pelniusiems menininkams ir, žinoma, kvalifikuotiems kulinarams. Verslininkams? Povirusinėje eroje – jau nebūtinai. Jeigu nuo šiol verslininkas negali įsiūlyti pirkėjui savo daikto internetu, vadinasi, tai jau padarė konkurentai.
Pati mintis nebeskraidyti iš tikrųjų nėra nei šventvagiška, nei itin naujoviška: juk Artūrui Zuokui analogišką tvarką pavyko įgyvendinti dar gerokai anksčiau, negu kas nors buvo nusiteikęs. Buvęs Vilniaus meras taikėsi ne tik statyti modernų muziejų-kosminį laivą, įkurdinti Dausuvą Graikijos saloje, jis ne tik brangiai išnuomojo šilumos vamzdžius kažkokiems prancūzams ir palėpėje paslėpė Jono Meko vaizdajuostes, bet ir anksčiau negu kiti numarino lietuviškas avialinijas, kurias pats, kaip žinia, įkūrė. A.Zuokas anksčiau už pandemiją padarė prevencinį klimato kaitos suvaldymo manevrą parodydamas, kodėl mums nereikia kasdienių oro bendrovių paslaugų.
Paskutinioji „Air Lituanica“ turbina užgeso lygiai prieš 5 metus – 2015 m. gegužės 22 d., Paryžiuje, ten, kur Per Lažezo kapinėse amžinojo poilsio atgulęs Moljeras. Tuomet komiškasis, vos porą metų gyvavusių lietuviškų avialinijų epizodas buvo vertas pjesės „Zuoko klastos“, o dabar tebyloja kaip pamoka kitoms vyriausybėms ir savivaldybėms, kurios puola gesinti apsvilusius sparnus.
Amerikiečiai ir italai, vieni labiausiai nuo koronaviruso nukentėjusių kraštų, kiša pinigus, kurių turi vis mažiau, į paslaugų industriją, kuri nebeatitinka laikmečio reikalavimų. Jokia vyriausybė juk neims investuoti į biurų rašomąsias mašinėlės arba medinius karoliukų skaičiuotuvus, kai visi šiais laikais naudojasi kompiuteriais, tačiau ore šita logika neveikia. Italai „Alitalia“ avialinijas siuntinėja iš rankų į rankas daugmaž taip, kaip mes kadaise savo elektros tinklus: tai privatizuoja, tai vėl nacionalizuoja. Tiesa, be elektros tinklų išgyventi būtų nelengva netgi žvakininko šeimai, kai oro tinklų kaip tik reikia mažiau dėl to, kad išgyventume.
Būtų galima pamanyti, kad amerikiečiai ir italai savo nacionalines oro vertybes saugo dantimis todėl, kad ten valdžioje – iš oro politiką kuriantys nacionalistai, betgi lėšas į savo vardines avialinijas kiša ir progresyvieji skandinavai. Geriau jau nežinotų oro transporto skyles lopančių šalių pensininkai, kokio dydžio paketais vyriausybės šeria per pandemiją nusigyvenusius drakonus – tai yra milijardai, dešimtys milijardų kronų, eurų, dolerių. Jokia šimonytė taip niekada nenuskriaus pensininkų gebėdama ekonomiką nuo krizės, kaip daro nacionalines avialinijas nuo judumo krizės gelbėjančios valstybės. Nepažino šitos šalys savo laiku „Zuoko klastų“. Tiesa, kai kurios vyriausybės, kaip prancūzų, už paramą šalies vardą nešiojančiai aviakompanijai naiviai reikalauja bent aukštesnių ekologinių standartų.
Deja, tvariausias būdas naudotis oro transporto paslaugomis yra jomis nesinaudoti. Karantinas iš esmės apnuogino vieną ir be pandemijos akivaizdžią aplinkybę: jeigu negalime skraidyti, tai ir nereikia.
Deja, tvariausias būdas naudotis oro transporto paslaugomis yra jomis nesinaudoti. Karantinas iš esmės apnuogino vieną ir be pandemijos akivaizdžią aplinkybę: jeigu negalime skraidyti, tai ir nereikia. Pavalgyti, atsigerti, turėti elektros ir interneto būtina, bet skraidyti – ne. Skraidymo netgi nerasite Maslow poreikių piramidėje, kurioje, priminsiu, rikiuojasi fiziologijos, saugumo, socialumo, pagarbos ir savirealizacijos poreikiai, o skraidymo nėra. Skraidymas iš tikrųjų netgi prieštarauja Maslow piramidei, nes šisai keliavimo būdas užgula nosį ir ausis ir neretai pykina, saugumo jausmo nesukuria net išjungus variklius, socialumas lėktuve atitinka šprotų socialumą skardinėje, o „Ryanair“ klientų aptarnavimo politika yra pagarbos antonimas, jau nekalbant apie tai, kokį pažeminimą tenka išgyventi pereinantiems Amerikos pasienio pareigūnų patikrą. Aukščiausiąjį individo poreikį skraidymas užtikrina nebent orlaivių inžinieriams ir lakūnams, išskyrus Rolandą Paksą, kuris turėjo dar aukštesnių savirealizacijos poreikių.
Pigaus turizmo aviacijai, ir turbūt vien jai, vertėtų pasimatuoti aną grubią premjero Sauliaus Skvernelio ištarą: „jeigu verslui po mėnesio pasidaro tokios išgyvenimo dilemos, (...) tai galbūt ir su tais verslais ne viskas tvarkoje“. Nesitikėjau girsiantis A.Zuoko arba S.Skvernelio darbus, betgi bingo: turginės aviacijos verslui seniai yra „ne viskas tvarkoje“. Kelionės oru kol kas sukuria nedidelę, palyginus su automobilių transportu ir energijos gamyba, šiltnamio dujų dalį – 2,5 proc., tačiau industrija taip greitai auga, kad iki 2050 metų, anot „Carbon Brief“, gali suryti apie ketvirtadalį vadinamojo „anglies biudžeto“. Nors jau vakar reikėjo skraidyti kuo mažiau, mes skraidome tik daugiau.
Rūgščios bangos
Balta puta
Ore – lėktuvai
Vandeny – laivai…
Bene ryškiausias aviacijos žalos rodiklis yra asmeninis ekologinis pėdsakas. Ne, su chemtreilų vadėjimu garinant actą (tokia pasenusi komikų klišė) šitas pėdsakas neturi nieko bendra. Ekologinio pėdsako skaičiuoklėmis galima nesunkiai apskaičiuoti, kad vienas skrydis sausakimšu „Ryanair“ lėktuvu yra mažumėlę ekologiškesnis būdas keliauti nei pustuščiu prabangių avialinijų orlaiviu. Prieš porą metų atlikėjas Merūnas Vitulskis pasiskraidė lėktuvu, kuriame buvo vienintelis keleivis: patirtis jam priminė Tvin Pyksą. Kaip vieninteliam keleiviui, dainininkui vieninteliam kliuvo ir skrydžio sukurtų teršalų atsakomybė, vadinamasis ekologinis pėdsakas, kurio masė nustebintų netgi visko mačiusį agentą Kuperį: tai yra apie 50 tonų.
Tokiam šiltnamio dujų kiekiui išmesti iš savo folksvageno tradicinis lietuvis turėtų aplink Žemės pusiaują apsukti kokius septynis kartus. Tuomet pasato arba golfiuko su tokia rida Marijampolės automobilių turguje nebepirktų netgi kazachai. Todėl neapsimoka septynis kartus sukti aplink pasaulį. Kaip ir skraidyti – neapsimoka. Jeigu kas nors pagaliau pasiryžtų bent žibalą apmokestinti anglies mokesčiu, pamatytume tikrąją skrydžių kainą. Neapsimokėtų netgi sutaupius „ant bagažo“.
Tačiau žalinga industrija ne apmokestinama (čia neskaičiuojant galimų mokesčių už padangių tualetą), o dar ir popinama. Kodėl dėl pandemijos užklimpusiam kukurūzų spragėsių verslui leidžiama lengvai užsilenkti, kai štai komercinė aviacija arba automobilių pramonė, arba bankininkystė turi būti būtinai gelbėjama? Laisvoji rinka nustoja veikusi, kai reikia pagloboti lygesnius už lygius. Ne, trečiarūšis oro transportas į trečiarūšius Turkijos kurortus nėra svarbesnė ūkio šaka už kukurūzų skanėstus. Kaip ir kai kurie bankiniai instrumentai nėra svarbesnė ekonomikos dalis už šakočių arba kugelių kepimą. Be gyvybės draudimo išgyventi gali kiekvienas, be šaltibarščių – niekas.
Mums kaip trečiajam broliui Jonui vėl pasisekė, kad „Air Lituanicai“ žlugus dar 2015 m. dabar nereikia reanimuoti lavono. Žinoma, tai jokia sėkmė, tik atsitiktinumas. Vis dėlto keltinas klausimas, ar atvėrus orą ir sienas, viskas grįš į senas debesų vėžes, nepaisant spaudimo visiems laikytis Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, kaip trečias mėnuo laikomės atsargumo priemonių nuo užsikrėtimo?
Tarsi pijariniame „Laisvės“ partijos ir laisvos komercinės aviacijos epizode per „Laisvės“ televiziją („Youtube“, 2020-05-10) Andrius Tapinas kurstė: tegu ir po pandemijos aviacinis žibalas kūrenasi laisvai. „Būtent tai yra gera žinia: jeigu mums pasiūlys naujas kryptis, ir dar tiesiogiai – varysim. Skrisim. Nes skirtingai nei po Rugsėjo 11-osios tragedijos, dabar mes nieko nebijom: keliauti norim, ir kai tik duos progą, iš karto tai darysim“, – įsitikinęs satyrikas. Atseit:
Po atostogų plaukai žvilga
Akys žiba
Viskas yra ramiau
Negi? Pati anglies dioksido molekulė, žinoma, nebaisi, netgi naudinga. Bet kaip ir cukrus, alkoholis arba actas organizme, taip ir anglies atmosferoje pavojus priklauso nuo medžiagos kiekio: elementarūs dalykai. Laikantis „Laikykitės ten“ linijos, anglis – visiški niekai, oro ambrozija ir padebesių apžavai, nes ne pagal anglį, o dolerį gyvenimas matuojamas, todėl sunki izoliacijos pamoka atseit neatneš pokyčių nei danguje, nei žemėje. Nesentimentalusis publicistikos veteranas Rimvydas Valatka irgi ramina: „Nesvaikit – pasaulis po pandemijos bus toks pat“ („Delfi“, 2020-05-10), apeliuodamas į tvaresnės tikrovės vizijas siūlančius autorius: „Kad ir ką rašytų susentimentalėję žurnalistai, rašytojai ar intelektualai, pasaulis, kai tik galės, tą pat akimirką pamirš pandemiją ir gyvens taip, kaip gyveno iki jos. Nepaisydamas šylančių vandenynų ir įkaitusios iki raudonumo žemės“.
Pasiklausius A.Tapino ir R.Valatkos atrodytų, kad rytojaus viltis ir svajonės nustojo galioti, o visavertis individo gyvenimas galimas tik vartojant ir skraidžiojant, politiškai aktyviems pabūnant nebent kas ketverius metus.
Pasiklausius A.Tapino ir R.Valatkos atrodytų, kad rytojaus viltis ir svajonės nustojo galioti, o visavertis individo gyvenimas galimas tik vartojant ir skraidžiojant, politiškai aktyviems pabūnant nebent kas ketverius metus. Bet ar kaip piliečiai neturėtume reikalauti pokyčių kiekvieną dieną? Juolab kad pasaulis vis dėlto keičiasi nepaisant niūraus arba ultraliberalaus apžvalgininkų tono.
Karantinas štai Vilniaus valdžiai (liberalų!) suteikė sparnus pagaliau uždaryti sostinės senamiestį nuo automobilių tranzito, nes, anot mero Remigijaus Šimašiaus: „karantinas suteikia galimybę, kurią Vilnius išnaudos – automobilių sumažėjo, todėl puiki proga persikrauti ir išlaisvinti senamiestį nuo nereikalingo tranzito srauto dabar“ („Facebook“, 2020-05-07). Vilnius ne vienintelis: pavyzdžiui, Milanas per karantiną užsibrėžė papildomai nutiesti 35 km dviračių takų. Smulkmenos, bet. Politinė valia tebegalioja nepaisant nuolaidų kuponų ir išpardavimo akcijų, akcijų ir kuponų. Tikriausiai ne visi nusičiurškę viešajame tualete jau įprato plautis rankas, užtat sostinės kavinėse bent visada rasi muilo: nenormalios aplinkybės netgi nevalas priverčia daryti tai, kas normalu.
Pirmasis izoliacijos mėnuo, kai sostinės centras netikėtai atiteko dviratininkams ir pėstiesiems, ir be merijos sprendimų Vilnių trumpam perkėlė į miesto-sodo utopiją. Kažin ar staiga pagausėjo vaikščiotojų ir dviratininkų – veikiau atsitraukė mašinų naudotojai. Kadangi vairuotojai ir taip visuomet užsidarę, tai jiems turbūt nebuvo didelis rūpestis dar labiau užsidaryti, o pėsčiojo ir dviratininko taip lengvai tarp keturių sienų arba keturių durelių neužskliausi – jiems reikia oro, judesio, erdvės (laikantis, žinoma, rekomendacinio atstumo).
Tad ar patyrus sveiką, kad ir trumpą, atsikvėpimą nuo teršalų, tikrai neverta sentimentaliai pasvaigti apie ranka pasiekiamus pokyčius?
Tad ar patyrus sveiką, kad ir trumpą, atsikvėpimą nuo teršalų, tikrai neverta sentimentaliai pasvaigti apie ranka pasiekiamus pokyčius? Kai paskutinį kartą tikrinau, kelionė į Frankfurtą ateinantį trečiadienį atsiėjo 400 eurų, o jums skaitant šį sakinį greičiausiai kainuoja jau pusę tūkstančio. Vadovaudamiesi vakar dienos įpročiais turėtume save kurstyti: skriskim, varykim, nepraleiskime progos. Nes norim. Tik verta pasiskaičiuoti – juk tokie racionalūs esma, kad netgi šitą nemenką sąskaitą už skrydį į vieną pusę apmokėsime jau ne mes – ją apmokės ateities kartos ir neišsivysčiusių kraštų žmonės, galintys tik pasvajoti apie vizą, apie atliekamus keturis šimtus, o sidabrinius kryželius žydroje gegužio padangėje palydintys nebent akimis.
Koks dangus, žiūrėk, giedras! –
Nė vieno debesėlio...
Kas ten? – kirai, ar žuvėdros? –
Neskiriu jų...
Galiausiai, ką daryti jeigu taip niežti išvykti netgi jaučiant skraidymo gėdą? (Flygskam – tai toks pelnytai švedų išrastas jausmas.) Tokiu atveju keliaukime autobusais, sustodami pramankštinti nugarą ir papietauti Prahoje arba Bratislavoje, pavyzdžiui, į Liublianą! Lažinuosi, dar nesate lankęsi Liublianoje, nes ten neskraidino iš Vilniaus arba Kauno tiesiogiai. Kodėl, paklausite, į Liublianą? Dėl dviejų priežasčių: slovėnai pirmieji atsisveikino su epidemija ir Liublianos neįmanoma nemylėti. Upe apjuostas Liublianos centras ir be skambių pareiškimų yra viena didelė kavinė po atviru dangumi. Triukšmas ir smarvė netrikdo mėgavimosi popiečio bokalu arba vakariniu aperityvu, nes Liublianos miesto centras izoliuotas nuo automobilių. Asketišką, užtat tvarkingą kambariuką pačiame miesto centre galima gauti už numerio Vilniaus stoties prieigose kainą, dar skiriant eurą pagalvės mokesčio per dieną, nors už Liublianos privalumus nebūtų gaila ir dviejų. Liublianą verta autobusu aplankyti vien štai dėl ko – patirti, kaip verda gyvenimas normaliausioje buvusio Rytų bloko sostinėje. Kad turėtume su kuo palyginti siekdami geriausio, kad pajustume tvaraus būvio mieste pojūtį.
Tam tereikia autobuso bilieto. Su persėdimu Krokuvoje arba Bukarešte kojoms pramankštinti.
