Iš pačių paauglių irgi ne kažin ką išpeši – nuo 13 iki 18 metų jie dažnai gyvena uždarame savo pasaulyje su aistringai perrašomomis taisyklėmis. Atsimenu klasiokę, kuriai geriausia draugė buvo jos mama. Tai atrodė kaip stebuklas. Mūsų draugai dažnai buvo simboliniai. Su jais bendraudavome muzikos įrašais ir plakatais ant spintos.
Mano geriausi draugai buvo Niujorko reperiai, per kurių adaptuotus ženklus susiradau kitų draugų. Vilkėjome tėvams tinkamo dydžio džinsais, mūvėjome fulkepus, ant kaklo kabinomės taikos ženkliukus arba „Wu-Tang“ sparnuotį.
Šešiolikos pradėjau suprasti, apie ką simboliniai amerikiečių draugai dainuoja, ką porina pasauliui ir savo pagrindinei auditorijai – paaugliams. Žmogui žmogui vilkas, pagrindą sudaro doleriai ir ratai, o kitos lyties būtybės esti bi*ches. „Traukiu meilutes lyg magnetas / Suteikdamas klausgazmą saldžiu akcentu“, – suokia „Blackstreet“ solistas 1996 m. hite „No Diggity“. Mane, tada paauglį, veikėjos veidas dainos klipe burte užburdavo: „Negaliu išmesti jos iš galvos, / Mąstau apie mergikę visą laiką“. Šiandien visa, ką tame vaizdo siužete regiu, tai yra tik mačo, mašinos ir mažulės.
Dabar visi kalba apie keturių dalių serialą „Paauglystė“, kuriame atskleidžiamos kultūrinio kodo reikšmės bręstančio vaikino protui ir pasaulėvokai.
