Iš vienos pusės matome nusivylimą ir pasipiktinimą dėl „nedėkingumo,“ norą pamokyti „posovietinius“ ukrainiečius. Iš kitos įsižeidimą ir norą pademonstruoti, kad niekas jų nemokys, kaip interpretuoti savo istoriją.
Vis dėlto dabartinę krizę Lenkijos ir Ukrainos santykiuose galima interpretuoti ne tik kaip prezidentų Karolio Nawrockio ir Volodymyro Zelenskio veiksmų pasekmes, bet ir kaip ilgalaikio proceso kulminaciją, prie kurios privedė nesutampantys Lenkijos ir Ukrainos interesai užsienio politikoje bei pokyčiai abiejų šalių visuomenėse.
Nuo pat 1989 m. Lenkija savo užsienio politikoje vadovavosi ULB doktrina, kurią po II pasaulinio karo suformulavo išeivijos intelektualai Jerzy Giedroycas ir Juliuszas Mieroszewskis. Anot jos, Lenkija privalo atsisakyti teritorinių pretenzijų į Vilnių, Gardiną ir Lvivą, remti Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomybės siekius ir šitaip nugalėti Rusijos imperializmą.
Ši politika ne kartą pasiteisino. Lenkija buvo pirma valstybė pripažinusi Ukrainos nepriklausomybę ir, anot istoriko Timothy Snyderio, pozityviai paveikė Ukrainos nepriklausomybės judėjimą. Lenkija atliko kertinį vaidmenį 2004–2005 m. Oranžinėje revoliucijoje. Šios politikos kulminacija galima laikyti 2022 m. pavasarį, kuomet Lenkijos karinė parama, dažnai atiduota nepaisant JAV ir Vokietijos nepritarimo teikti tam tikro tipo ginkluotę, prisidėjo prie Ukrainos nepriklausomybės išsaugojimo.
Tačiau realizavusi ULB doktriną Lenkija susidūrė su nauju iššūkiu – nepriklausoma Ukraina pradėjo elgtis tarptautinėje politikoje ignoruodama Lenkiją ir jos interesus. Atsirado konkurencija žemės ūkyje, transporte, o prasidėjus diskusijoms dėl potencialios Ukrainos narystės Europos Sąjungoje (ES) šie prieštaravimai ir baimės dar labiau paaštrėjo. Diskusijose dėl Ukrainos atstatymo, nors jos vis dar gan teorinės, Lenkijai reikia dėti žymiai daugiau pastangų gauti kokius nors kontraktus nei kitoms Europos valstybėms.
Prie to galima pridėti simbolius, žeminančius gestus iš Ukrainos pusės. Pernai pavasarį per Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos premjerų ir Prancūzijos prezidento vizitą Ukrainoje traukinyje į Kyjivą Donaldas Tuskas buvo pasodintas atskirai nuo kitų lyderių.
Taigi ULB doktrinos galiojimas pasibaigė, bet vietoje jos Lenkija nesukūrė naujos strategijos Ukrainos atžvilgiu. Lenkija neturi aiškaus supratimo, ko ji nori iš Ukrainos, kaip turi atrodyti Lenkijos ir Ukrainos santykiai, kokį vaidmenį šie santykiai turės potencialios Ukrainos narystės ES kontekste.
Panašią situaciją, tik mažesniu mastu, Lenkijos santykiuose su Ukraina buvo galima stebėti ir anksčiau. Sprendžiant 2014–2015 m. Euromaidano politinę krizę tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis buvo dažnas svečias Kyjive. Bet pasirašius Minsko susitarimus kontaktų intensyvumas sumažėjo.
Tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka traktavo Lenkiją kaip teritoriją virš kurios skrendama į Berlyną, Paryžių ar Briuselį, o Ukrainos Tautinės atminties instituto vadovu paskyrė Volodimirą Viatrovičių, kuris sąmoningai ir tikslingai eskalavo atminties konfliktą su Lenkija. Ne veltui, dar 2018 m. dabartinis Varšuvos Rytų studijų centro vadovas Wojciechas Konończukas rašė apie būtinybę Lenkijai suformuluoti post-ULB doktriną.
Ukrainos požiūris į Lenkiją taip pat evoliucionavo. Dar iki invazijos V.Zelenskis dėjo pastangas sukurti tvaresnius santykius su Lenkija. Tam reikėjo ne tik atsvarai santykiams su Vokietija ir Prancūzija, bet ir dėl to, kad tuomet Lenkija (ir Lietuva) realiai rėmė Ukrainos pastangas siekti narystės NATO ir EU. 2022 m. pavasarį ši politika atsipirko su kaupu: Lenkija ne tik greitai suteikė būtiną karinę įrangą gynybai, bet glaudūs santykiai tarp abiejų šalių prezidentų kanceliarijų leido spręsti iškildavusius nesklandumus.
Bet 2022 m. vasaros pabaigoje, kuomet tapo tikrai aišku, kad Rusijai nepavyks padaryti pergalės parado Kyjive, Ukraina perdėliojo savo prioritetus užsienio politikoje. Karine prasme Lenkija davė Ukrainai daugmaž viską, ką tuo metu galėjo duoti, ir sekančioms karo fazėms reikėjo ieškoti ginkluotės kitur. Ukraina nusprendė rimtai, o ne deklaratyviai, siekti narystės EU ir NATO. Tam reikėjo dirbti su Berlynu, Paryžiumi ir Vašingtonu – Varšuva, Kyjivo požiūriu, bet kokiu atveju rems Ukrainos euroatlantinius siekius. Taigi Lenkijos svarba Ukrainai sumažėjo, kuri ėmė teikti prioritetą vystyti santykius ne tik su Vokietija, Prancūzija, bet ir Briuselio institucijomis.
Šį procesą paspartino 2022 m. lapkritį įvykusi tragedija: paklydusi Ukrainos priešraketinės gynybos raketa nužudė 2 civilius Pševodovo kaime, Lenkijos rytuose. V.Zelenskis teigė, kad tai buvo Rusijos atsiųsta raketa. Jis turėjo aiškų ir pagrįstą interesą: įtraukti į Rusijos ir Ukrainos karą NATO valstybes.
Vis dėlto, ne tik Lenkija, bet ir kitos NATO šalys neparėmė šio teiginio. Tai sukėlė didelį nusivylimą Lenkija tarp Ukrainos sprendimų priėmėjų. Jų akyse, Lenkija tapo „skystukė“ ir bailė, su kuria iš viso neverta turėti jokių reikalų. V.Zelenskis iki pat šiandien nepripažino, kad Pševodove smogė ukrainiečių raketa ir vis dar neatsiprašė už šį incidentą (nors iš karto po to įvykio tą padarė tuometinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas paskambinęs Lenkijos kariuomenės vadui).
Būtent nuo 2022 m. rudens prasidėjo Lenkijos ir Ukrainos santykių blogėjimo procesas. Vis labiau išsiskiriant interesams, nerandant bendros kalbos ir neturint ateities veiksmų plano santykių darbotvarkėje centrinę vietą užėmė nesutarimai žemės ūkyje ir istorinės traumos: Ukrainos sukilėlių armijos 1943–1945 m. įvykdytas etninis valymas Voluinėje, per kurį buvo nužudyta apie 100 000 lenkų ir 15–20 000 ukrainiečių. O santykių blogėjimo procesą pagilino Lenkijos ir Ukrainos visuomenėse vykstantys procesai.
Jie yra gan akivaizdūs ir suprantami Ukrainos atveju. Karo nuovargis (Ukraina yra vienintelė šalis Europoje, turinti legitimią teisę būti pavargusia nuo karo), visuomenės susipriešinimas ir įtampos nėra tinkama terpė užsiimti kritiška savo istorijos refleksija, formuluoti atsiprašymus ir atlikti susitaikymo procesą su Lenkija. Šalia to egzistuoja politinės vadovybės palaikymas ir noras iš kariuomenės plėtoti Ukrainos sukilėlių armijos kultą kovinei dvasiai palaikyti (ignoruojant jos kolaboravimą su nacistine Vokietija vykdant Holokaustą ir žudynes Voluinėje).
Lenkijos vidaus procesai yra mažiau užčiuopiami plika akimi, bet ne mažiau svarbūs norint suprasti, kaip prieita prie dabartinės krizės santykiuose. Čia taip pat lūžinis momentas įvyko 2022 m. rudenį. Kai tapo aišku, kad Ukraina negrius, o jos Vakarų regionuose galima sąlyginai ramiai gyventi, pradėjo keistis Lenkijos visuomenės požiūris į Ukrainos karo pabėgėlius. Jie tapo migrantais ir konkurentais dėl darbo, socialinių paslaugų ir būsto, ypač žemesnės ir vidurinės klasės atstovams.
Be jokios abejonės, Lenkijos visuomenė taip pat jaučia baimę dėl potencialaus karo. Verta pabrėžti, kad Lenkija daug anksčiau nei Baltijos šalys susidūrė su įskrendančiomis raketomis ar dronais. Sociologiniai tyrimai fiksavo Lenkijos visuomenėje ne tik nerimą dėl savo ir artimųjų gyvybių, saugumo, bet ir baimę dėl gerbūvio.
Anot šio pasakojimo, lenkai per keletą kartų susikūrė tam tikrą materialinę gerovę ir potencialus karas gali vėl viską sugriauti: lenkai turės, panašiai kaip jų seneliai ar proseneliai po II pasaulinio karo, vėl pradėti viską iš naujo. Šios baimės atveria terpę dalyje visuomenės įsigalėti mąstymui „moja chata z kraja“ (kurios šaknis galima atsekti dar Abiejų Tautų Respublikoje): nesikiškime į Ukrainą, tegu ji ten susitaria su Rusija ir taip mes apsaugosime Lenkiją nuo karo. Be abejo, tai iliuzija, bet ji turi realias politines pasekmes.
Šiomis nuotaikomis jau ilgokai naudojasi Lenkijos dešiniųjų partijos: „Teisė ir teisingumas“ (lenkiškai Prawo i Sprawiedzliwość – PiS), kraštutinės dešinės „Konfederacja“ ir visiškai antisisteminė Grzegorzo Brauno partija. Tai sietina ne tik su šių partijų ideologija, bet ir tai, kad būtent jų elektoratas labiausiai pajautė pokyčius (ne visada teigiamus) Lenkijoje atsiradus didelei ukrainiečių diasporai.
Svarbu pabrėžti ne tik patį naudojimosi faktą, bet ir kaip Lenkijos dešiniosios partijos eskaluoja baimes dėl karo prieš Ukrainą ir dėl ukrainiečių. Tam milžinišką įtaką turi socialiniai tinklai ir jų algoritmai, kurie teikia pirmenybę aštriai, poliarizuojančiai leksikai, generuoja daugiausia pasipiktinimo emociją, marginalizuoja bet kokius niuansus ir sudėtingesnę argumentaciją. Bene geriausiai ši transformacija matosi PiS atveju. Ji jau seniai atmetė prezidento Lecho Kaczyńskio, kuris matė Ukrainą kaip svarbią Lenkijos regioninių aljansų dalį, idėjinį palikimą. Tai yra partija, kurios darbotvarkę ir vis labiau programą kuria socialinių tinklų „Tik Tok,“ „Instagram“ ir „X“ algoritmai ir rinkiminių kampanijų polittechnologai. Tokioje informacinėje erdvėje vis labiau neįmanoma vykdyti jokios argumentuotos diskusijos apie Lenkijos politiką Ukrainos atžvilgiu, nes centrinę vietą užima pasipiktinimo, baimės, nepasitenkinimo emocijos ir jų aptarnavimas.
Tokiame kontekste labai gerai pasimato dabartinės Lenkijos vyriausybės idėjinis tuštumas. Premjeras Donaldas Tuskas dar 2010 m. yra sakęs „kas turi viziją, turi eiti pas psichiatrą“. Nepaisant per praėjusius 16 metų įgytos patirties, galima teigti, kad D.Tuskas savo valdymo stiliumi nelabai nutolo nuo šios frazės. Premjeras ir jo partija neturi jokio recepto ne tik santykiams su Ukraina, bet ir kaip pasipriešinti minėtoms tendencijoms Lenkijos visuomenėje ir vidaus politikoje. Todėl būtent dešiniosios partijos diktuoja toną santykiams su Ukraina, o valdantieji teužsiima krizių valdymu ir taktiniais bandymais pasinaudoti besikeičiančiomis visuomenės nuotaikomis.
Bene geriausiai pastarąją krizę Lenkijos ir Ukrainos santykiuose išnaudojo Lenkijos prezidentas K.Nawrockis. Verta atkreipti dėmesį į vieną labai svarbią detalę: idėja atimti iš V.Zelenskio Baltojo erelio ordiną atėjo ne iš paties prezidento ar jį iškėlusios partijos PiS, o iš „Konfederacja“ Seimo nario. Prezidentas pasigavo šią mintį, ją realizavo ir taip pelnė „Konfederacjos“ ir G.Brauno partijų bei jų rėmėjų dėkingumą. Dar svarbiau, iš paskos sekė PiS ir jo rėmėjai, kurie irgi palaikė šį veiksmą. Šitaip K.Nawrockis priartėjo prie vieno iš savo kertinių tikslų Lenkijos vidaus politikoje: užimti ilgamečio PiS lyderio Jarosławo Kaczyńskio vietą ir tapti visų (ne tik PiS) Lenkijos dešiniųjų lyderiu. Ne veltui, neseniai nacionalistinių pažiūrų publicistas Rafałas Ziemkiewiczius paskelbė K Nawrockį Lenkijos dešiniųjų bloko lyderiu.
Tiek Lenkijos, tiek Ukrainos ar net Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė balsų teigiančių, kad labiausiai iš šios krizės Lenkijos-Ukrainos santykiuose laimi Rusija. Tai yra teisinga, bet tik iš dalies. Rusija gauna simbolinę ir propagandinę naudą dėl to, kad Ukraina pykstasi su sąjungininku. Bet tai niekaip nekeičia per Lenkiją plaukiančių karinės paramos srautų, situacijos fronte Rytų ir Pietų Ukrainoje, Ukrainos raketos bei dronai toliau skris į Rusiją, o Ukrainos narystės perspektyvos ES ir NATO jau seniau tapo miglotos.
Kažkiek, bent trumpuoju laikotarpiu, iš šio konflikto laimi Ukraina. Priėjus aklavietę derybose dėl narystės ES, Ukrainos vadovai galės viduje pasiaiškinti, kad dėl to kalti įsižeidę lenkai, o ne Ukrainos nenoras vykdyti reformas. Ukrainos visuomenės mobilizacija aplink savo prezidentą padės šiam kompensuoti žalą, kurią sukėlė korupcijos skandalas aplink įmonę „Energoatom.“ Be jokios abejonės, ši mobilizacija yra pergalė istorinės atminties propaguotojams iš Vakarų Ukrainos, kurie seniai siekė išplėsti Ukrainos sukilėlių armijos kultą už savo regionų ribų.
Vis dėlto didžiausi šios diplomatinės krizės nugalėtojai yra Vokietija ir Prancūzija. Kai iš Europos politikos pasitraukė buvęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, paaiškėjo, kad ne Vengrija buvo didžiausia kliūtis Ukrainai pradėti derybas dėl stojimo į ES. Netekusios Vengrijos užnugario, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Nyderlandai buvo priverstos viešai demonstruoti savo skepticizmą dėl Ukrainos narystės EU. Įsiplieskus Lenkijos ir Ukrainos konfliktui, šios šalys rado naują krūmą, už kurio gali slėptis. Kaip anksčiau Orbáno atveju, taip dabar jos galės sakyti, kad mielai pritartų Ukrainos eurointegracijai, bet reikia kažkaip išspręsti Lenkijos veto. Taip jos galės nukreipti Ukrainos ir likusių Europos šalių nepasitenkinimą nuo savęs link Lenkijos.
Galiausiai, Lietuvoje pasigirdo raginimų mūsų diplomatijai ar politikams imtis tarpininkų vaidmens spręsti Ukrainos ir Lenkijos diplomatinę krizę. Toks scenarijus yra sunkiai tikėtinas. Nė viena iš pusių kol kas nerodo ženklų, kad norėtų tarpininkavimo.
Ukrainos politikams atrodo, kad Lenkija taip elgiasi tik dėl vidaus politinių sumetimų. Esą anksčiau ar vėliau ji atsitokės ir taps tuo, kuo ji ir turi būti: „ketvirtąja“ Baltijos valstybe, kuri visur ir visada besąlygiškai palaikys Ukrainą. Lenkijai Lietuvos tarpininkavimas irgi nėra patraukli idėja. Daliai Lenkijos politikų Lietuva yra pernelyg artima Ukrainai ir jiems atrodytų, kad per potencialias derybas Lietuva tiesiog atkartotų Ukrainos pozicijas.
Tad veiksmingiausias dalykas, kurį galėtų padaryti Lietuva, tai paruošti strategiją, kaip realizuoti Ukrainos narystę ES. Ką daryti, kad iš to išloštų visi? Kaip sumažinti potencialus kaštus ir nuostolius (pvz., žemės ūkyje)? Kaip dėl to turėtų keistis ES biudžetas, bendra žemės ūkio politika, sprendimų priėmimas? Šitaip Vakarų šalys netektų preteksto slėptis už Lenkijos-Ukrainos konflikto ir bėgti nuo Ukrainos narystės ES klausimo. O Lenkija bei Ukraina gautų kažkokią ateities kryptį, kuri galbūt, netgi karo su Rusija sąlygomis, paskatintų abi valstybes pagaliau inicijuoti istorinio susitaikymo procesą.
Toks veiksmas iš mūsų pusės reikalautų didelės intelektualinių, ekspertinių ir diplomatinių resursų mobilizacijos. Tam reikėtų ilgalaikio veikimo, plačių tarptautinių koalicijų sudarymo ir tam tikrų fantasmagoriškų idėjų atsisakymo, pvz. Ukraina tampa ES nare iki 2030 m. Stebint pastarųjų metų Lietuvos vidaus ir užsienio politiką sunku tikėtis, kad Lietuva būtų pajėgi paruošti tokią strategiją ir per ją padėtų Lenkijai ir Ukrainai išeiti iš aklavietės. Tad vienintelė viltis yra geros valios žmonės Lenkijoje ir Ukrainoje, kuriems įgriso pykčio ir įžeidinėjimų spiralė ir kurie pradės savo šalių atsitokėjimą.
