Tvarkos troškimu šiandien gyvena bet kas, nors kiek besidomintis politiniais įvykiais, rusenančiais, liepsnojančiais ir giliu susirūpinimu persisunkusiais konfliktais – nuo griežto politikos veterano Henry Kissingerio, svajojančio apie naujos pasaulio tvarkos sukūrimą, iki Kremliaus trubadūro Aleksandro Dugino, giedančio apie rusiškosios tvarkos pranašumą.
Mėgstantiems istorines paraleles, ši tvarkos nostalgija galėtų priminti pokarines situacijas, kai karo išvargintos tautos reikalaudavo tik stabilumo ir grįžimo į kasdienybę. Tiesa, dabar situacija šiek tiek kita – tvarkos ir aiškumo nostalgija įsigali ne tik politiniuose žaidimuose, bet ir informacijos perdavimo ar net kultūros erdvėje.
Rusijos kurstomas karas Ukrainoje pateikė unikalų tvarkos ir konkrečių faktų troškimo pavyzdį. Vienai iš konflikto pusių aistringai ginant savo suverenumą, kita išnaudojo šias emocijas, skelbdama, jog priešo pusėje vyksta visiška suirutė. Rusijos televizijos vertėsi per galvą, įrodinėdamos, jog Ukrainoje neegzistuoja tiesa ir sveikas protas, o tiesa virto hipotezėmis.
Jau daugiau nei dešimtmetį trunkantis pasaulinis karas su terorizmu ir virš Vakarų pasaulio kasdien kybanti teroro aktų grėsmė įgavo naują pavidalą – tapo „Islamo valstybe“. Dar skaudžiau atsivėrė Šaltojo karo pabaigos iliuzijos paliktos žaizdos. Ilgai brendęs Rusijos revanšizmas ir geopolitinės ambicijos prasiveržė karinės agresijos forma.
Kare dėl Ukrainos Rusijos propagandos mašina meistriškai išnaudojo žodžio laisvės kortą ir Vakarų nesugebėjimą griežtai apibrėžti ir ginti savo vertybes.
Sovietinės tvarkos ir geležinio Stalino kumščio nostalgiją valdžios soste puoselėjantis Vladimiras Putinas uždegė šia tariamos didybės idėja ir eilinius rusus. Panašia nostalgija Vokietijos galiai žaidė ir dažnas istorinių paralelių veikėjas Adolfas Hitleris. Tiesa, diktatoriai jau gilioje senovėje perprato nostalgijos meduolio naudą ir taip palenkdavo paprastų atsakymų ieškančiuosius savo rimbui.
Būtent šiame kare dėl Ukrainos Rusijos propagandos mašina meistriškai išnaudojo žodžio laisvės kortą ir Vakarų nesugebėjimą griežtai apibrėžti ir ginti savo vertybes.
Žinoma, Rusijos pateikiama alternatyva tėra sovietinė nostalgija, nacionalizmu ir keršto troškimu persisunkęs autoritarizmas, tačiau modernios jo formos užtenka, kad Vakarai sutriktų ir turėtų persigrupuoti prieš aiškiai pasmerkdami Rusijos veiksmus.
Šalia šių įspūdingo masto geopolitinių procesų vyksta ir maži karai dėl tvarkos, kuriuos kariauja atskiros valstybės, partijos ar teisingumo šaukliais vis apsiskelbiančios grupės. Puikus nuovargio ir tvarkos siekio pavyzdys – Graikija. Išlaidavimo ir neatsakingo tiek politikų, tiek piliečių elgesio ant bedugnės krašto pastatyta Graikija nusprendė ne keberiotis atgal, o stilingai šokti stačia galva žemyn.
Nors ekonomistai kraipo galvas, matydami, kaip naujoji Graikijos valstybė švaisto lėšų likučius viešojo sektoriaus atkūrimui, socialinių išmokų grąžinimui į prieškrizinį lygį, nuo taupymo pavargę graikai nebetrokšta žvelgti į tikrovę.
Panašiai į tikrovę spjauna ir daugelio kitų Europos valstybių gyventojai, vis lengviau viliojami greitą tvarką ir griežtą teisingumą žadančių populistų. Europos Sąjungos lyderiai paskubomis bando grąžinti tvarką ir sudėlioti šią ekonominių ir socialinių problemų seniai ardytą dėlionę, bet jų pastangas lengvai griauna žavūs tvarkos pažadai.
„Norint padaryti, reikia daryti“, – kažkada bylojo toks politikas iš praeities Rolandas Paksas. Tiesa, jam pačiam susitaikyti su savo pralaimėjimu, klaidomis ir ydomis bei netobulumu dar nepavyko, bet mes galime. Tada galbūt nebūtos tvarkos iliuzijas pakeis konstruktyvūs ateities projektai.
Tvarkos nori ir iš dūminės pirkios į Norvegiją atvykę lietuviai emigrantai, piktindamiesi griežtais šios šalies vaikų apsaugos įstatymais. Nebūtą tvarką reikalauja sugrąžinti ir juokdariai, protestuojantys prie JAV ambasados. Su kraupia nostalgija interneto dugne apie Hitlerio laikų tvarką vapa ir anonimiškumo drąsos kaukę užsidėję komentatoriai.
Ar Vakarams pavyks atstatyti tvarką? Ne. Tiesa ta, kad net ir galingiausiose imperijose, o juo labiau stipriausiose demokratijose, tvarkos nėra ir nebuvo.
Vokiečių diplomatas Wolfgangas Ischingeris taikliai pastebėjo, kad pastarieji metai uždengė Europą ir visą pasaulį „netvarkos rūku“. Tarptautiniams susitarimams, žmogaus teisėms, galų gale, Vakarų vertybėms visada teko susidurti su grėsmėmis, tačiau pastaruoju metu jos transformavosi ir išnaudojo visus loginius trūkumus bei tam tikrais atvejais pasirodžiusį Vakarų valstybių dviveidiškumą.
„Islamo valstybė“, Rusija, retkarčiais ir tyliąja grėsme tapusi Kinija vis primena apie Vakarų moralinį supuvimą, siūlydamos savo patikrintus variantus. Tiesa, neužsimenama, kad šiose sistemose liejasi visų, kitaip manančių, kraujas, o žodžio laisvė galioja tik tiems, kurie dainuoja tame pačiame tvarkos nostalgijos chore.
Ar Vakarams pavyks atstatyti tvarką? Ne. Tiesa ta, kad net ir galingiausiose imperijose, o juo labiau stipriausiose demokratijose, tvarkos nėra ir nebuvo. Dar daugiau, racionali opozicija, kritika ir abejonė visada ženklindavo geriausius laikus.
Vakarams nereikia sugrąžinti jokios nebūtos tvarkos – jiems užtenka koordinuotais veiksmais įrodyti, kad ta metafizinė tvarka, dėl kurios pasiryžę badauti rusai ar žūti islamo radikalai, nėra jokia tvarka. Kova čia vyksta už sveiką protą ir pagarbą vertybėms, kai didžiausiu priešu tampa romantizuotas fanatizmas.
Buvęs JAV gynybos sekretorius Chuckas Hagelis viešai nerimavo, jog NATO nebėra vieninga – vieniems nariams akcentuojant Rusijos grėsmę, kitiems tempiant antklodę į neišsprendžiamų problemų mazgo Vidurio Rytuose pusę. Bijau, kad ponas Ch.Hagelis čia demonstruoja per didelį optimizmą.
Vakarai išties gali susivienyti taip, kaip tai padarė pasaulio lyderiai Paryžiuje, pagerbdami žudynių aukas, tačiau vienybė, šiuo atveju, tėra iliuzija. Pats metas susitaikyti su tuo, kad demokratijos sąlygomis negirdėsime vieningo balso net tada, kai grėsmė kils pamatinėms vertybėms.
Kuo greičiau atsikratysime nebūtos tvarkos iliuzijos ir suprasime, jog gyvename nuolatinio pavojaus, tačiau ir nuolatinės racionalios kovos už saugumą, bendras vertybes ir bendrą gerovę situacijoje, tuo greičiau susirūpinimą pakeis logiški veiksmai.
