Ypač – jei ją būtų gavęs pastarosiomis dienomis, kai vadinamoji dešinė puolė ieškoti, kaip užkišti milijardinę biudžeto skylę. Panašiai kaip kelininkai, kuriuos kiekviena žiema užklumpa netikėtai, koalicija nustebo ir ėmė diskutuoti iš esmės. O esmė logiška ir paprasta: pinigų reikia ieškoti savo piliečių kišenėse, nes kitur jų gauti sudėtinga. Kitaip tariant, tereikia susitarti, kiek naujų mokesčių sukurti ir keliais procentais padidinti esamus. Dar viena smulkmena – nutildyti cypaujančius mažuosius koalicijos partnerius, kurie tokiais atvejais nurimsta tik gavę kokį nors valstybinį postą. Geriausiai tiktų viceministro, galima derėtis ir dėl parlamentinio komiteto pirmininko.
Ar tikrai šalį, pagal oficialią versiją nualintą neatsakingos socialdemokratų puotos maro išvakarėse, vis dar valdo veikėjai, mąstantys dešiniuoju smegenų pusrutuliu? Progresiniai mokesčiai? Atsiprašau, ponai, bet juk tai – iš amžinojo Skandinavijos kairiųjų repertuaro. Prabangos prekių mokestis? Venesuelos socialistas Hugo Chavezas paplotų katučių.
Populizmas turi vieną bjaurią savybę: kartą paragavęs negali sustoti.
Dešinė ar kairė? Konservatoriai, liberalai, socialdemokratai? Kas kieno interesus gina, kam atstovauja? Žinoma, pirmiausia sau patiems, o paskui – rėmėjams. Su kairiaisiais viskas aišku: tradiciškai susiklostę simbiozės santykiai su stambaus kapitalo įmonėmis, dosni parama (iki šiol) prieš rinkimus, kruopštus darbas Seime (ir už jo ribų) kuriant įstatymus, kad ta parama būtų pateisinta. Kitaip tariant, atidirbta. Savaime suprantama, atstovavimas liaudžiai perleistas visokiems frontams.
O ką dešinė? Nejaugi didesnių mokesčių šauklio vedama partija vairą tiek toli nusuko į dešinę, kad atsidūrė kairėje ir dabar ims konkuruoti dėl rinkėjų su veikėjais, šaukiančiais, kad sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“? Arba įstos į kokį nors rausvą internacionalą?
Tai būtų logiškas žingsnis, nes populizmas turi vieną bjaurią savybę: kartą paragavęs negali sustoti. O pasakęs A, toliau reikia vardinti ir kitas raides: kuo skambesnes, tuo geriau. Rinkimai jau šmėkščioja politiniame horizonte, premjero, kaip partijos vedlio, korta mušta, o į naujos dešiniųjų lyderės postą pretenduojanti politikė puikiai žino: ekonomine logika pagrįsti žingsniai retai suprantami plačiųjų masių.
Todėl tegu eina po galais visi analitikai, siūlantys pinigų ieškoti privatizuojant riebalais aptekusias valstybines įmones. Didinsime mokesčius, suvynioję juos į rožinį „prabangos“ popierių, o paskui kaišiosime biudžeto skyles tais likučiais, kuriuos pavyks sukrapštyti iš apiplyšusių tautos kišenių. Nes mokės juos ne turtuoliai, o visi kiti, nenorintys ar nemokantys išsisukti nuo dar pasunkėjusios naštos.
Bet vis dėlto – o kas valdo Lietuvą?
