-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Po operacijos – operacija „šaltiena“

Tik viena juodos duonos riekė, – o kiek kalbų, kiek nervų, kiek įtampos! Ir galiausiai – kokia didinga, istorinio patoso kupina terminologija: šimtmečio riekė! Didelis maisto skandalas dėl mažo, visiškai nebrangaus daikto.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Didžioji savaitės gastronominė naujiena – „duona ir košė“ aplėkusi naujienų skiltis ir feisbuko „ką galvoji?“ verta to, ko verta – apmąstymų apie tikrąją, nesumeluotą, nepadailintą maisto kultūros kasdienybę. Vienareikšmiškai pritariu kolegai Andriui Tapinui, aukštai iškėlusiam duonos ir košės vaizdus virš grandiozinio Libeskindo projekto, virš M.A.M.A., virš Lukiškių memorialo ir kitų brangiai kainuojančių aktualijų.

Visokių būta spėliojimų, bet aš netikiu, kad A.Tapinas būtų galėjęs sufabrikuoti „šimtmečio riekės“ vaizdelį. Nesugalvočiau ir aš. Tam, kad gimtų tokie kulinariniai reiškiniai reikia tam tikro maisto kultūros konteksto, tam tikro mentaliteto, tam tikros maisto politikos.

Mūsų nacionalinė maisto politika iki šiol nebuvo labai aiški. Ji skendėjo gastronominio paveldo mituose, blyksėjo šou pasaulio gurmaniškų meniu pristatymuose, garsių šefų pasisakymuose. Aš visada sakiau, kad vienos ar kitos valstybės „gurmaniškumą“ rodo ne meniškos dekonstruotos virtuvės patiekalų nuotraukos, o tai, ką valgo: a) kareiviai kareivinėse, b) vaikai darželiuose ir mokyklose, c) ligoniai ligoninėse.

Mūsų nacionalinę maisto politiką gana tiksliai apibūdina skaičius, kurį garsiai pasakė Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas – 3,68. Trys monetos po 1 eurą, viena po 50 centų, viena po 20, viena po 10, viena po 5 ir trys po 1. Trys eurai šešiasdešimt aštuoni centai (arba trylika litų, jeigu kažkam taip paprasčiau) skirta: ligonio pusryčiams, pietums, vakarienei, logistikai, algoms, pelnui, mokesčiams, dar kažkam. Šio skaičiaus ir jo kulinarinės išraiškos nemato niekas, išskyrus užkampio ligoninės pacientus. Nemato diplomatinis korpusas, Europos Sąjunga, į Briuselį deleguotas eurokomisaras sveikatai, prezidentūra ir pretendentai į ją, partijos, seimas, institucijos, sveikatos ministras.

Maistas mūsų fanaberinėje valstybėje buvo ir tebėra momentinio įvaizdžio reikalas. Kai paminėti šimtmečio atvyks karūnuotos galvos, gurmaniškų valstybių prezidentai, tada bus sutelktos pajėgos protokoliniam vakarui, išskirta tam tikra išlaidų eilutė, prapijarintas naujienų laidose „top“ valgiaraštis. Visa tai televizorių ekranuose matys Jurbarko ligoniai, graužiantys savo gastronominės kasdienybės kodą 3,68.

Šią savaitę prašiau, kad man siųstų maisto nuotraukas iš ligoninių. Daug visko prisižiūrėjau. Daug juodos duonos riekių. Mano senelis, tarpukario laikinosios sostinės gurmė sakydavo: mužiką atskirsi iš to, kokio storumo riekėmis suraiko duoną. Mužikiškai storos, vos apžiojamos duonos riekės puikuojasi daugiau ar mažiau visose nuotraukose iš ligoninių tarsi pabrėžiant – argi duona yra vertybė?

Jeigu šalia duonos būtų ir vandens stiklinė, tada galima būtų niūriai juokauti apie idealųjį daboklės meniu. Tik kažin ar įmanoma: buteliukas su puikiu lietuvišku mineraliniu vandeniu – „Rasa“, „Akvilė“, „Neptūnas“ būtų skandalinga prabanga. O angliavandenių ir riebalų derintojams – ligoninių dietistams tektų laužyti galvą, kuriam ligoniui kokios mineralizacijos vandenį skirti. Eikit sau ir bulvių košę su spirgais (viduje) derinkite prie saldintos arbatos. Jeigu pakliuvote į daugiau ar mažiau prestižinę gydymo įstaigą, tada cukrus bus atskirai. Visais kitais atvejais teks laukti, kol SAM sutars su pramone dėl šokoladinių batonėlių saldumo. Paskui gal pasirūpins cukraus kiekiu savų ligoninių arbatinukuose. O gal ir ne, nes PSO kažin ar važiuos į Jurbarką tikrinti arbatos.

Vis tik ne šimtmečio riekė man paliko didžiausią įspūdį. O šimtmečio šaltiena. Neįvardintos mėsos kaulų nuoviras drebučiuose patiektas septintą ryto – pusryčiams. Trūksta ko? Šimto gramų, filmo „Po pirties“ ir va – būtų klasikinės pagirios po sovietinio naujako.

Apgailėtinomis socializmo vertybėmis kvepiantį požiūrį į ligonių mitybą puoselėja ir vadinamoji ligoninių liaudis. Tie, kuriems viskas gerai, jeigu nemokamai. Tie, kurie negali, nenori, nemato reikalo gyventi geriau. Sau neprašantys ir kitiems neleidžiantys. Daug eurų tvarkančių kateringo įmonių džiaugsmui toks ligonis save nuolankiai regi ties broma, atverta ing viečnastį. Puiku: jam bus pritaikytas mitybos kodas 3,68 euro.

Bet ir kitas pasaulis, kitas požiūris. „Blogai arba pernelyg mažai dėl neskanaus maisto valgantis ligonis praranda svorį, pastebimai silpnėja jo imunitetas, didėja įvairių infekcijų rizika. Rezultatas? Ilga hospitalizacija, dideli gydymo kaštai“ – aiškino pasaulinio garso onkologas, buvęs Italijos sveikatos ministras Umberto Veronesi.

Išvada? Ligoniui reikia ne daboklės dietos, o skanaus, visavertiško maisto. Italijoje praūžė ne vienas blogo ligoninių maisto skandalas. Ragavau ir aš to blogo maisto. Bet lyginant su tuo, ką mačiau man siųstose nuotraukose, blogas itališkas maistas atrodo kaip neblogas restoranas.

Vienam ligoniui skiriamas minimumas Italijoje yra 8 eurai, bet daug kur siekia 10–15 eurų. Tačiau esmė slypi ne piniguose. Tarkime, Asti miesto ligoninė pasiskaičiavo, kad 45 proc. patiekto maisto keliauja į atliekų konteinerį, nes maistas yra neskanus. Ką darome? Sukertame rankomis su vietinėmis maisto įmonėmis, kurios už specialią kainą tiekia sūrius, daržoves, mėsą, mineralinį vandenį, kavą. Maisto verslininkams tiekti ligoninei produkciją yra ne tiek biznis, kiek socialinis prestižas. Juo negėda pasigirti miestui ir pasauliui.

Arba štai Romos „Cristo Re“ ligoninės projektas „Maistas yra terapija“. Šiai ligoninei specialų ir visiškai nebrangų, nesunkiai pagaminamų patiekalų meniu sukūrė vienas garsiausių Italijos šefų Niko Romito (restoranas „Reale“, trys „Michelin“ žvaigždės).

Dabar papasakokite man apie tai, kad Lietuva – neturtinga šalis, kuri negali sau leisti padoriai maitinti ligonius. Tada aš užduosiu klausimą: kokia yra mūsų valdžios sektoriaus skola? Gūgliname ir matome: 40,1 proc. BVP. Kokia yra Italijos skola? 132 proc. Skolos ryškiai skiriasi. Vertybinės orientacijos irgi: mums gaila 5 eurų dienai ligoniui. Užtat beveik 3 milijonų 38 pasieniečių visureigiams negaila. Dalinu 3 milijonus iš 8 ir gaunu 375 tūkstančius. Tiek dienų galėtume maitinti ligonius ne pagal lietuvišką, o pagal itališką išlaidų standartą.

O kaip su talentingais, atsakingai pasaulį reginčiais virtuvės šefais, kurie galėtų ištraukti ligoninių maistą iš storos riekės gadynės? Tokių nėra? Negali būti... Vienas mano pažįstamas virtuvės šefas Evaldas Žaliukas Londone baigęs karališkąjį „Westminster Kingsway College Vincent Square“ koledžą mynė Seimo slenkstį, rašė deputatams, Prezidentei, kantriai aiškino, kad šalies mokyklų, darželių, ligoninių maitinimo sistema yra beviltiškai pasenusi, atsilikusi, kad...

Evaldai, nusiramink. Važiuok su savo keistomis idėjomis atgal į Londoną arba bent jau palauk iki kitos Dainų šventės, kol pakramčiusi ligoninių ir darželių maisto tiekėjų produkcijos apsirgs kokio nors politiko atžala. Tada taip. Tada gal tave ir išklausys. O kol kas ligoninėje ne vieno mūsų galimai laukia dvi operacijos – iš pradžių chirurginė. O paskui dar viena. Jos kodinis pavadinimas – „operacija šaltiena“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Iš pradžių sutvarkys šaldytuvą, o tada mus valdys. Per maistą!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius