Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos.
Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.
Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.
O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
(Iš Evangelijos pagal Luką 24, 13–35)
„Pasilik su mumis!“
Evangelistas Lukas pasakoja apie du Jėzaus mokinius, Velykų dieną keliaujančius į Emauso kaimą. Šie vyrai, nors ir nepriklausė dvylikos apaštalų būriui, ilgą laiką sekė paskui Jėzų, klausėsi jo kalbų ir, kaip daugelis ano meto žydų, vylėsi, kad Galilėjos Mokytojas ir bus tas ilgai lauktasis Mesijas, kuris išvaduos Izraelį iš romėnų jungo. Tačiau ant Golgotos nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus jų viltis sudaužė į šipulius. Slegiami pesimistinių minčių, šie mokiniai paliko Jeruzalę, kur buvo palaidotos jų viltys. Evangelistas nedetalizuoja, apie ką iš Jeruzalės bėgantys mokiniai kalbėjo, bet keliais žodžiais apibūdina pokalbio esmę: „Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius“ (Jn 24, 14). Kalbėjosi ir ginčijosi, kodėl Jėzus neparodė galios ir leidosi nukryžiuojamas. Atsakymo neturėjo.
Mes dažnai būname panašūs į tuos mokinius iš Emauso kaimo. Tikėdami į Dievą, mes viliamės, kad jis perves mus šio gyvenimo keliais ir neleis, kad mus slėgtų koks nors didelis kryžius. Sutrinkame, kai įvyksta, ko nesitikėjome, kai mus ištinka kančia, o Dievas tyli. Tokiais atvejais gali susvyruoti net mūsų tikėjimas – o gal Dievo ir nėra, jei jis nepadeda jam ištikimiems žmonėms?
Mokiniams aptarinėjant paskutinio meto tragiškus įvykius, pasibaigusius Jėzaus nukryžiavimu, prie jų, kaip nepažįstamas keleivis, prisigretino Jėzus ir paklausė, ką jie taip karštai aptarinėja. Mokiniai buvo įsitikinę, kad visi žino, kas prieš kelias dienas įvyko Jeruzalėje: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24,18). Ir neatpažintam keleiviui jie papasakojo, kaip aukštieji kunigai pasmerkė Jėzų mirčiai ant kryžiaus: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“(Jn 24, 21).
Net tuomet, kai mes Dievu nusiviliame, jis mūsų nepalieka, bet mus lydi ir įvairiais būdais kalbina.
Jėzus, remdamasis Šventuoju Raštu, aiškino mokiniams, kad viskas įvyko taip, kaip skelbė pranašai, – reikėjo jam viską iškentėti ir tuomet įžengti į savo garbę. Evangelijos pasakojimas skelbia svarbią žinią, kad net tuomet, kai mes Dievu nusiviliame, jis mūsų nepalieka, bet mus lydi ir įvairiais būdais kalbina, kaip kalbino tuos bėgančius mokinius. Mums tik reikia jo klausytis. Kai apninka abejonės, reikia paimti Šventąjį Raštą ir leisti Dievui kalbėti.
Menu 1983 metų vasarą, kurią leidau KGB kalėjime; kasdien atakavo pesimistinės mintys, kad po teismo laukia ilgi kalinimo metai. Tuomet skaičiau Šventąjį Raštą, kur Jėzus kalba apie Dievo Apvaizdą: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <...> Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 26.34). Šie Evangelijos žodžiai anuomet teikė didelę ramybę.
Kai su nepažįstamu keleiviu besikalbantys mokiniai pasiekė Emausą, jie tiesiog privertė, kad Jėzus užeitų į jų namus. Ir čia, vakarienės metu, kai Jėzus laužė duoną, mokiniai jį atpažino: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 31–32).
Kai švenčiame šv. Mišias ir priimame Eucharistiją – kunigo laužomą Duoną, mes esame ypač arti mus per gyvenimą lydinčio Viešpaties. Todėl branginkime Mišias, dažnai priimkime Eucharistiją – tai bus garantas, kad Jėzus ir mus lydės per gyvenimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
