Politinės tapatybės atžvilgiu demokratai visą laiką be aiškesnės krypties dreifavo kažkur tarp Liberalų sąjūdžio, valstiečių ir socialdemokratų. Pastaruoju metu jie, ko gero, buvo artimesni Liberalų sąjūdžiui, nors galėjo turėti ambicijų konkuruoti su socialdemokratais, panašiai kaip Liberalų sąjūdis ir anos kadencijos Seime, ir ypač Eligijaus Masiulio istorijos išvakarėse varžėsi centro dešinėje su Tėvynės sąjunga.
Vis dėlto net ir patys demokratų politikai, kitaip nei valstiečiai, liberalai ir socialdemokratai, nelabai gerai žinojo, kas jie tokie, ir kliovėsi ne tiek partijos, kiek jos lyderio politiniu atpažįstamumu. Lyderiui pasitraukus, rinkėjams taps visiškai nebeaišku, kuo jiems grįsti savo pasirinkimą, jei svarstytų balsuoti už demokratus.
Jei Luką Savicką arba Virginijų Sinkevičių įsivaizduotume Liberalų sąjūdžio arba Tėvynės sąjungos Seimo frakcijoje, jie ten atrodytų labai organiškai – lyg visada ten buvę.
Natūraliai, nepabijokime to žodžio, – vertybiškai tęstųsi ir Agnės Širinskienės politinė kelionė.
