Autorius tvirtina, jog būtent „Nusikaltimas ir bausmė“ ir būtent šiandien esą galėtų „labai daug pasakyti rusų tautai“, jei tik ši gebėtų ne tik didžiuotis minėta Dostojevskio knyga, bet ir ją perskaityti. Šitoks tautos personalizavimas – pasirodo, tauta, kaip asmuo, turėtų ir skaityti knygas, ir jas teisingai suprasti, ir jomis didžiuotis – gana įdomus ir prašosi loginio pratęsimo.
Sakykime, kad ir tokio: rusų tauta taip pat labai didžiuojasi dailininku Ilja Repinu, nors ne visus jo paveikslus matė, o pamačiusi baisiai raukosi; klaidingai interpretuoja Ivano Šiškino paveikslą „Rytas pušyne“, nes nuolat painioja jį su Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“; klausosi, bet kažin kaip negirdi Piotro Čaikovskio (jei matėte rusus, einančius su ausinėmis, tai žinokite, kad jose – „Spragtukas“).
„Dabartinės Rusijos raskolnikovai […] slepia kruviną kirvį ir bando save įtikinti, kad jų nusikaltimas yra ne didžiulė skriauda niekuo dėtai Ukrainos tautai, o istorinė būtinybė […] – svarsto Gritėnas. – Didžioji bausmė yra tai, kad ji, toliau neigdama savo kaltę prieš Ukrainą, tik giliau skęs į klejojančio Raskolnikovo būklę. Švaistysis kirviu ir rėks, kaltindama kitus dėl savo kančios, užmiršusi ar taip ir niekada neperskaičiusi Dostojevskio pamokos.“
Po šitokių autoriaus žodžių iškart kyla mažiausiai dvidešimt šeši rimti klausimai, bet aiškumo ir paprastumo dėlei palikime viso labo vieną – patį svarbiausią:
