Ponia Leokadija, pasipuošusi šviesiais rūbeliais, sidabru mirguliuojančiais plaukais, svečių laukė. Šalia sukosi socialinio darbuotojo padėjėja Daiva.
„Matyt, nugyvenot šviesų gyvenimą?“ – po sveikinimų bandė spėti svečiai.
Ir nutekėjo pasakojimas apie ilgą, gražiai gyventą, šimtmetį. L.Butkevičienė gimusi liepos 6 dieną, o gimtadienio puokštėje simboliški atsikartojo Lietuvos trispalvė. Kai jai buvo aštuoniolika – ištekėjo ir rado gerą vyrą visam gyvenimui.
„Lauksiu jūsų kitais metais“, – atsisveikina L.Butkevičienė.
Šeima susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus ir vieningai nusprendė, kad vaikus reikia išmokslinti. Taip ir buvo: visi baigė aukštuosius, susikūrė savo gyvenimus.
Šiandien Leokadija džiaugiasi penkiais anūkais, aštuoniais proanūkiais ir būreliu proproanūkių.
Su vyru nugyveno penkiasdešimt metų, o išeidamas Anapilin sakė: „Tu tai gyvensi ilgai“.
Ir jis buvo teisus. Sveikata Leokadija ir šiandien nesiskundžia: iki pėdos traumos prieš du mėnesius pati vaikščiojo, akinių iki šiol neprisireikia, o ir atmintis puiki, darbuotojos Daivos teigimu. Jei skausmas kur koks susimeta, tai tikėjimas padeda – pasimeldžia, žiūrėk, jau ir nebeskauda.
Šiandien su Dievo valia liko ir gyvena viena. Tariant tuos žodžius nebuvo šios gražios moters akyse liūdesio. Ji labai susikaupusi kėlė prie lūpų baltos kavos puodelį, o veidu perbėgo šypsenos šešėlis: lyg kažką, tiek ilgai nugyvenusi, žinotų daugiau nei kiti.
„Lauksiu jūsų kitais metais“, – atsisveikina L.Butkevičienė. O prieš ją rymo baltas angeliukas, gautas iš įstaigos dovanų, kambarys prakvipęs gėlių puokštėmis — sveikintojų buvo daug. Tegul angelas saugo, Jus Leokadija. Ir ačiū Jums už tikėjimą, kad ir senatvė gali būti šviesi.
