Sekite 15min Google
Šiemet norą atlikti privalomą pradinę karo tarnybą pareiškė keliais tūkstančiais daugiau jaunuolių nei sugebėjo priimti kariuomenė.
Tokia situacija paskatino diskusijas, kaip valstybei greičiau pereiti nuo dalinio prie visuotinio šaukimo. Asociacija „Visuotinė gynyba“ siūlo, kad valstybė numatytų 2030-uosius kaip galutinę datą visuotiniam vyrų šaukimui.
Apie šaukimą į kariuomenę 15min kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesore Aine Ramonaite.
– Ar augantis savanoriškai norinčių tarnauti jaunuolių skaičius jums atrodo kaip ženklas, kad keičiasi jaunimo požiūris į valstybės gynybą? Ir ar valstybė pakankamai išnaudoja šį norą?
– Mūsų tyrimai rodė, kad jaunimo Lietuvoje nusiteikimas ginti šalį yra nemažas – didesnis negu vyresnių žmonių ir negu kitose šalyse. Lyginome nusiteikimą ginti šalį Lietuvoje, Latvijoje ir Taivane. Latvijoje ir Taivane tendencijos buvo truputį kitokios – jauni žmonės nebuvo taip nusiteikę kaip Lietuvoje.
Kodėl skaičiai šiemet išaugo? Dėl to, kad buvo įdėtos papildomos Krašto apsaugos ministerijos pastangos.
Žmonės ima nusiteikti, kad visuotinis šaukimas gali ateiti, jaunimas susigyvena su mintimi, kad gali būti pašaukti. Dabar galimybė ateiti savanoriu yra labai patraukli, nes tada geriau kontroliuoji situaciją – ne sėdi ir lauki, kada tave pašauks, bet iš anksto labiau susiplanuoji savo gyvenimą, tarkime, po mokyklos baigimo.
Kita vertus, sąlygos yra geresnės. Pinigų daugiau gauna tie, kurie pasirenka savanorišką tarnybą. Tai gali būti racionalus sprendimas, nes jauni žmonės šiais laikais vis tiek nori labiau valdyti savo gyvenimo trajektoriją. Toks pasirinkimas jiems suteikia galimybę tą daryti, vietoj to, kad netikėtai gautum šaukimą.
– Ar valstybė sugeba tuo pasinaudoti?
– Mūsų duomenys anksčiau rodė, kad žmonės teigiamai žiūri į tai ir mano, kad tai yra pareiga ginti šalį, ir norėtų prisidėti įvairiomis formomis, bet jiems visą laiką trūko konkretaus žinojimo, ką reikėtų daryti.
Man atrodo, kad kariuomenė truputį keičia savo mąstymą. Anksčiau buvo atsargus požiūris, ypač kalbant apie civilius ar netgi Šaulių sąjungos narius – kad karas yra profesionalių karių reikalas, o visuomenei svarbu netrukdyti kariauti. Dabar tas mąstymas po truputį keičiasi, ypač todėl, kad pati karyba labai keičiasi. Galbūt netgi reikia kitokių įgūdžių negu anksčiau, kai viskas pereina į dronų karus.
Man regis, kad kariuomenės gebėjimas pasitelkti visuomenę po truputį irgi auga. Tik neaišku, ar pakankamai sparčiai. Čia klausimas, kas greičiau auga – ar visuomenės noras, ar kariuomenės gebėjimas integruoti,
– Ar valstybė, skatindama jaunus žmones savanoriškai tarnauti, kartu neprisiima atsakomybės už tai, kad šis noras nebūtų nuviltas?
– Pačiame klausime slypi atsakymas. Aišku, kad taip.
Įdomu, kaip kariuomenė, Krašto apsaugos ministerija tai planuoja. Akivaizdu, kad jie dėjo pastangas, kad atsirastų daugiau noro tarnauti, nes vienu metu buvo tam tikra stoka, kurią norėjo užpildyti. Bet ar jie tada susiplanavo, kokius rezultatus duos tos pastangos ir kiek reikės lėšų bei organizacinių gebėjimų visa tai įgyvendinti?
Jeigu jie tų dalykų neapskaičiavo, kažkaip pražiūrėjo, išvis neskaičiavo arba apskaičiavo neteisingai, tada truputį apmaudu.
Manau, kad čia paprasčiausiai yra toks laikinas nesusiderinimas. Kai jau pamato situaciją, ją kažkaip sprendžia. Pas mus dažnai taip būna, kad veiksmai truputėlį vėluoja.
Man atrodo, kad dabar yra tokia pereinamoji stadija, kai tas padidėjęs noras dar nėra pakankamai įveiklintas, bet manau, kad artimiausiu metu susitvarkys.
– Ar visuotinis šaukimas be išimčių galėtų turėti teigiamos įtakos mažinant visuomenės susiskaldymą ir kuriant stipresnius žmonių tarpusavio ryšius?
– Kai buvo panaikintas visuotinis šaukimas, generolas Kronkaitis buvo sakęs, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių.
Dabar galime galvoti apie galimas teigiamas pasekmes. Kariuomenė yra kaip tik ta vieta, kur žmonės pamato, susipažįsta su kitokiais žmonėmis, negu jie yra įpratę.
Paprastai žmonės gyvena savo aplinkos ratuose, draugauja su panašiais į save žmonėmis. Ir jeigu visuotinis šaukimas būtų be išimčių, ir tiems, kurie studijuoja universitetuose, tai tada būtų galimybė žmonėms pamatyti žmones iš skirtingų regionų, iš skirtingų socialinių klasių ir užmegzti glaudesnį ryšį.
Kariuomenė ir tarnavimas yra tam tikras iššūkis, atsiranda sudėtingesnių situacijų, kurios suvienija. Kai žmonės išgyvena bendrai sudėtingas situacijas, tie santykiai išlieka gilesni.
Esame kalbinę žmones iš sovietmečio. Dažnai draugystės iš kariuomenės laikų išlieka žmonėms viso gyvenimo draugystėmis. Net jeigu žmonės būdavo iš kitų „sovietinių respublikų“, kartais ši patirtis išlaikydavo santykius pakankamai ilgai.
Tai yra vienas iš būdų, kaip formuoti platesnį socialinį kapitalą tarp skirtingų socialinių grupių, galėtų mažinti poliarizaciją. Vienas iš dalykų, kuris didina poliarizaciją, yra tai, kad žmonės neturi progų pabendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokias pažiūras. Ir tada susikuria visokių stereotipinių įsivaizdavimų, kurie dažnai nutolsta nuo realybės.
Kariuomenėje žmogus būtų priverstas pabūti šalia su žmonėmis, kurie yra kitokie negu tu, ir suprasti, kad jie irgi yra iš tikrųjų tokie patys žmonės, su galbūt panašiais pomėgiais ir charakterio savybėmis.
Tada tas baubas, kuris tavo galvoje susikūrė, išnyksta, kai matai gyvus pavyzdžius kitaip mąstančių žmonių.