„Keistokai atrodo, kad kriminalinės žvalgybos metu gauta medžiaga įtraukiama į nutarimą nutraukti tyrimą, kuris yra viešas dokumentas. Kodėl prokurorai pasirinko tokį kelią, tik jie galėtų paaiškinti. Kita vertus, buvo sužinota, apie ką kalbėjosi vieši asmenys“, – portalui LRT.lt sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras.
Savo ruožtu D.Petrošius yra įsitikinęs, kad prokurorai peržengė leistinas įstatymų ribas, o pokalbių viešinti nederėjo. Pasak parlamentaro, galiojantys teisės aktai numato, kad kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoti asmenų pokalbiai yra viešintini esant kriminalinio pobūdžio nusikaltimams arba skiriant drausmines tarnybines nuobaudas.
„Dabar buvo pasinaudota baudžiamojo proceso norma, kurią gal ir galima būtų traktuoti taip, kad pokalbiai viešintini, tačiau patyrę teisininkai turėtų žiūrėti plačiau – matyti ir Konstituciją, ir konvencijas, ir žmogaus teisių jurisprudenciją“, – tvirtina D.Petrošius.
Kodėl prokurorai padėjo ne tašką, o daugtaškį?
D.Petrošiaus žiniomis, kiekvienais metais Lietuvoje, vykdant įvairius tyrimus, yra pasiklausoma maždaug 8,6 tūkst. žmonių telefoninių pokalbių. Atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, pasiklausoma 4,5 tūkst., baudžiamojo proceso bylose – 2,2 tūkst., teikiant duomenis Valstybės saugumo departamentui ir karinei žvalgybai – apie 1,9 tūkst. žmonių pokalbių.
„Pasiklausoma 8,6 tūkst. žmonių pokalbių, o paviešinami per metus tik kelių žmonių pokalbiai. Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad norima pakeisti viešumo standartus. Tuomet reikėtų keisti ir teisės aktus. Suprantu, kad politikams galioja kiti reikalavimai. Vis dėlto reikėtų pagalvoti, kaip elgtis ateityje“, – svarsto D.Petrošius.
Jis taip pat teigia nesuabejojęs, kad buvo klausomasi Druskininkų mero R. Malinausko pokalbių. Tačiau, priėmus sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kai nenustatytas joks nusikaltimas, visi teisiniai procesai, parlamentaro manymu, turėjo ir pasibaigti.
„Jei pasakoma, kad jokia nusikalstama veika nenustatyta, tuomet dedamas taškas. Tačiau prokurorai padėjo daugtaškį ir medžiagą atidavė visuomenės teismui. Toks teisėsaugininkų veiklos principas atrodo keistai. Kodėl visai kitokiais standartais buvo vadovaujamasi, pavyzdžiui, Seimo vicepirmininkės Irenos Degutienės sūnaus bylos, susijusios su „Snoro“ banku, atveju? Tada Seimo Antikorupcijos komisijai bylos medžiaga buvo pateikta tik tarnybiniam naudojimui, o dabar – priešingai“, – stebisi D.Petrošius.
Kitokie vertinimai: politikų privatumo ribos – siauresnės
Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas V.Gailius tvirtina, kad baudžiamosiose bylose negali būti jokių įslaptintų dokumentų su specialiais grifais, o bylos medžiaga viešinama prokuroro sprendimu.
„Šiuo atveju (K.Trečioko ir R.Malinausko – LRT.lt) buvo nuspręsta nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuris jau nebėra bylos medžiaga, pristatyti visuomenei. Manau, gerai, kad visuomenė sužinojo, kaip valdoma valstybė“, – teigia V.Gailius.
Viešųjų asmenų privatumo ribos siauresnės
Vertindamas K.Trečioko ir R.Malinausko pokalbių paviešinimą, konstitucinės teisės žinovas V. Sinkevičius portalui LRT.lt sakė, jog Konstitucinio Teismo nutarime yra suformuluota, kad, jei yra įtarimų dėl netinkamo viešojo asmens elgesio, jo privatumo ribos yra kur kas siauresnės nei eilinio žmogaus ir jis negali tikėtis analogiškos privatumo apsaugos.
„K.Trečiokas ir R.Malinauskas – vieši asmenys, o jų veiksmai gali turėti įtakos visuomenės gyvenimui. Jų pokalbiai atskleidė, kaip dirba mūsų ministrai ir kaip jiems kartais galima įpiršti sprendimus, kurių jie net nesupranta, bet skuba duoti nurodymus pavaldiniams“, – pastebi V.Sinkevičius.
Teisininkas taip pat neneigia, kad ministro ir mero pokalbių išviešinimo istorijoje galima įžvelgti ir politinius žaidimus, nes paprastai vengiama viešinti ikiteisminio tyrimo metu surinktą operatyvinę ar žvalgybinę medžiagą: „Reikėtų pasiaiškinti, ar ant tos medžiagos nebuvo jokių grifų. Kita vertus, kad ir kaip vertintume tą ikiteisminio tyrimo medžiagą, turėtume klausti – ar visuomenei geriau žinoti apie tuos mero ir ministro pokalbius, ar – ne?“
