Interviu temos
- Baltijos šalių apginamumo pokytis
- JAV korpuso vadavietės Lenkijoje reikšmė
- Suomijos ir Švedijos narystės įtaka Suvalkų koridoriui
- Ateities karų pobūdis, dronų ir kibernetinės erdvės svarba
- Lietuvių informacinis atsparumas ir karinis rengimas mokyklose
– Nuo Lietuvos narystės NATO pradžios daug kalbėta apie Baltijos šalių apginamumo klausimą. Ar po Madrido sprendimų dėl Suomijos ir Švedijos narystės NATO, papildomų pajėgumų siuntimo į Baltijos šalis ir gynybos planų atnaujinimo Baltijos šalių apginamumas kaip nors keičiasi?
– Kalbant apie apginamumą, viršūnių susitikimas labai pozityvus mūsų regionui. Ir politiškai, ir karine prasme tampame saugesni.
Viršūnių vadovai aiškiai deklaruoja, kad nė vienas NATO teritorijos centimetras negali būti grėsmėje ar numanomas okupuoti. Mes girdime šią aiškią gairę jau daug metų – tai skelbė ir George'as W. Bushas Lietuvoje, ir Barackas Obama Estijoje, ir dabar deklaruota, kad tai yra linija, kurios neįmanoma peržengti.
Naujų narių Švedijos ir Suomijos priėmimas irgi svarbus faktorius mūsų apginamumo kontekste. Jeigu kalbėtume apie Suvalkų koridorių – jis lieka svarbus, bet žiūrint globaliau tai tampa dar vienu klausimu, kuris mums nebėra toks aštrus.
Lyderiai pirmą kartą labai aiškiai įvardijo Rusiją kaip grėsmę ir tai reiškia, kad NATO rytinis flangas tampa NATO prioritetine dalimi.
Tai suponuoja, kad ne vien globalus terorizmas tampa NATO problema, Rusija ir Kinija, apie ją atsargiau pasakant, šiandien yra NATO pagrindinės grėsmės.
Kariniai dalykai, kurie labai svariai lemia mūsų didesnį apginamumą, tai pajėgų didinimas: šalys įsipareigoja dvigubai didinti pajėgumus Europoje ir JAV – iki 100 tūkst.
Labai svarbu matyti ne vien sausumos pajėgas, bet NATO veikimą 360 laipsnių kampu. Stiprinamos ir oro erdvės, ir kibernetinės erdvės pajėgos.
Kalbėti, kad yra mažai, jei į Lietuvą atvažiuoja brigados štabas, nebūtų teisinga: mūsų regiono apginamumui svarbu pajėgų didinimas ir Italijoje, ir Vokietijoje, ir Didžiojoje Britanijoje.
Galiausiai JAV žengė labai stiprų žingsnį – jie dislokuoja Lenkijoje korpuso priešakinę vadavietę tam, kad sustiprintų NATO ir JAV bendradarbiavimą. Tai yra labai stiprus signalas mūsų regiono labui ir papildomos garantijos, kad tampame apginamumo prasme saugesni.
– Amerikiečiai į Lietuvą rudenį galbūt atsiųs antrąjį batalioną. Bet dabar norėčiau perklausti apie Suvalkų koridorių – iki šiol tai būdavo vienintelis sausumos kelias, per kurį sąjungininkų pajėgos galėtų atsiųsti pastiprinimą karinio konflikto ar krizės metu. Kai Suomija ir Švedija tampa NATO narėmis, Baltijos jūra praktiškai tampa vidine NATO jūra, ką tai reikštų Lietuvai, Latvijai, Estijai krizės metu? Atsiranda kitas kelias ir Suvalkų koridorius nebėra vienintelė gyvybinė arterija mums?
– Tai leidžia manyti, kad turime daugiau geografinės laisvės pastiprinti šitą regioną.
Ne vien sausuma yra mūsų operacinė erdvė, kurioje NATO dėlioja savo būsimus veiksmus. Ir tas 100 (Suvalkų koridoriaus) kilometrų nėra silpna vieta vien tiktai NATO, bet tai yra silpna vieta ir Rusijai. Sutelkus pajėgas į 100 kilometrų ruožą, jos yra pažeidžiamos.
Netgi ir be Švedijos ir Suomijos tai nėra vienintelis kelias, kaip mes galėtume sustiprinti Baltijos regioną, bet su Suomija ir Švedija mūsų geografija šiaurėje tampa kur kas lankstesnė – tiek oro, tiek jūrų erdvėje.
– Ar jums kaip piliečiui ir atsargos karininkui po šio viršūnių susitikimo saugumo jausmas padidėjo?
– Turėtume būti labiau pozityvūs. Bet vėlgi niekada nereikia nuvertinti agresoriaus ir manyti, kad jis yra kvailas.
Negalime 100 proc. suvaldyti rizikos ir grėsmių, bet tikrai reikia labiau investuoti į atgrasymą. Iš Maskvos perspektyvos žiūrint, Švedijos ir Suomijos prisijungimas, pajėgų didinimas yra dar vienas kliuvinys veikti šitame regione ir įkelti koją į NATO.
– Suomija dažnai rodo gerą pasirengimą krizėms. Ko mes galime pasimokyti iš suomių?
– Suomija iki šiol norėjo būti neutrali ir ruošėsi savo teritorinei gynybai. Dabar Suomijos gynybos architektūra šiek tiek keisis.
Bet kalbant plačiau, akcentuočiau kelis dalykus. Man peršasi mintis, kad mes kaip visuomenė visą laiką žiūrime atgal ir vis reaguojame, kas įvyko.
Žiūrėdami į ankstesnius karus – ar tai būtų Čečėnija, ar Sakartvelas, ar „žali žmogeliukai“ – mes vis ruošiamės tam vakarykščiam karui.
Ir aš bijau, kad po Ukrainos įvykių vėl žiūrėsime į Ukrainą, o iš tikrųjų ateities karas jau kitoks karas. Kalbant apie karinį rengimą, palinkėčiau matyti tai, apie ką kalba NATO – visus 360 laipsnių.
Matyti, kad ateities karai linksta į dirbtinį intelektą, į pigius dronus, kurie gali padaryti tai, kad operacinė erdvė yra labai matoma ir su sunkia ginkluote labai sunku likti nepastebėtiems.
Per pirmuosius karo etapus Rusija prarado daugybę orlaivių, daugybę tankų. Tai rodo, kad svarbios ir kitos dimensijos – kibernetinė erdvė, elektroninė erdvė, oro pajėgos, jūrų pajėgos.
Kariuomenei linkėčiau modernaus požiūrio, nesikoncentruoti tik į metalo kaupimą.
Ukrainoje daug kalbame apie artilerijos pabūklus, apie tankus, bet mažai kalbama apie Elono Musko „Starlink‘ą“ ir interneto galimybę, kiek svarbi yra informacinė erdvė. Turėtume suprasti, kad reikia kariauti ateities karus ir tam ruoštis.
Antra, kalbant apie brigados atvykimą, reikia prisiminti, kad JAV karo analitikai įvertino mūsų regioną ir prieš keletą metų dėliodami scenarijus sakė, kad Baltijos regionui apginti reikia septynių brigadų ir kad iš jų turi būti kelios sunkiai šarvuotos brigados. Kalbant matematiškai, viena brigada nėra apginamumo garantas.
JAV pajėgos sako, kad turime būti kiek įmanoma mobilūs, stiprūs visose dimensijose, turime investuoti į kibernetinę erdvę.
Lietuvos atveju labai teisinga NATO kryptis dėl mobilumo ir galimybės perdislokuoti pajėgas – nesitikėti, kad viena brigada viską užtikrins, bet turėti galimybę esant reikalui perdislokuoti tiek oru, tiek sausuma, tiek jūra, veikti kibernetinėje erdvėje. Lietuvos kontekste svarbu matyti šiuolaikišką tobulėjimą, ko galbūt kartais aš pasigendu.
– NATO karinė vadovybė kalbėtų apie divizijas, o ne apie brigadas, jeigu ištekliai būtų neriboti, bet realybė yra tokia – po Šaltojo karo pabaigos investicijos į gynybą Europoje buvo tragiškai mažos ir niekas nelaukė karo.
Bet noriu pereiti prie kitos temos – jūs vadovavote Lietuvos šaulių sąjungai jau tuo metu, kai tos organizacijos vaidmuo ėmė tapti svarbesnis, sąjunga tapo skaitlingesnė. Prasidėjus karui Ukrainoje, daug žmonių savo rate pradėjo kalbėti – o kas, jeigu? Ar moku laikyti ginklą, ar mane šauktų į kariuomenę, kokia galėtų būti mobilizacija, kur reikėtų slėptis... Jūsų nuomone, kokios turėtų būti kryptys ruošiant pilietinę visuomenę, pilietinį pasipriešinimą, pradedant nuo mokyklų, baigiant iki tokių organizacijų kaip Lietuvos šaulių sąjunga?
– Turiu vaizdų pasakymą iš savo karinės profesinės patirties: kada pėstininkai eina į mūšį ir prašo aviacijos paramos, karo lakūnai perduoda – nesakyk, kokį taikinį sunaikinti, bet pasakyk, ko tu nori pasiekti ant žemės, o aš iš viršaus geriau matau, kaip aš galiu padėti tau. Kalbant apie mūsų visuomenės rengimą, mes turėtume labai aiškiai suprasti, ko mes siekiame ir vardan ko mes norime tai padaryti.
Pirmiausia, aš vertinčiau, kad Lietuva iš minkštosios galios pusės nėra pažeidžiama taip, kaip, pavyzdžiui, manėme, kad Ukraina yra pažeidžiama. Tai rodo ir „Bayraktaro“ pirkimai, ir kitos iniciatyvos. Žmonės yra atsparūs, turi valią ir nebūtų abejingi tam, kas vyktų čia, Lietuvoj, jei nėra abejingi tam, kas vyksta už Lietuvos.
Bet kalbant apie mūsų, kaip visuomenės, rengimą labai svarbu ugdyti atsparumą informacinėms grėsmėms. Kritinis mąstymas, kad ir viduje diskutuojant apie brigadas, yra svarbus, svarbu turėti įvairias nuomones. Man atrodo, kartais mes pasiklystame tarp vienos nuomonės, ir manome, kad kita nuomonė yra diktuojama iš kitur.
Kalbant apie Šaulių sąjungos ir visuomenės vaidmenį, Lietuva turi labai gražią tautą, visuomenę, kuri nori prisidėti prie šalies saugumo įvairiomis pusėmis – ir ginklu, ir ne ginklu.
Man šiandien šiek tiek gaila, kad Šaulių sąjunga keliauja sau, o savanorių pajėgos sau. Man atrodo, kad krašto apsaugos sistema būtų stipresnė, jeigu ieškotume šiuolaikinių sprendimų, kaip integruoti Šaulių sąjungos savanorius į krašto gynybos sistemą.
Estai yra puikus pavyzdys, ko galėtume pasimokyti iš jų. O mes gyvenam šimto metų tradicijose, kadangi Šaulių sąjunga buvo prieš 100 metų tokia, tai mes tęsiame tradicijas. Bet šiandien yra XXI amžius. Mes turime ieškoti sprendimų.
Kalbant apie mokyklas, aš labiau palaikyčiau nuomonę, kad kūrybiškas, inžineriškai rengiamas jaunimas turbūt daugiau duotų naudos Lietuvai apginamumo prasme negu vien tik mokymasis naudotis kažkokiu ginklu. Ginklo brukimas mokykloje man šiek tiek primena sovietinius laikus, kai buvo karinis parengimas, ir, aš manau, tai yra perteklinis dalykas.
Ginklo brukimas mokykloje man šiek tiek primena sovietinius laikus
Nors šitame kontekste tai atrodo labai patrauklu ir reikalinga, bet aš esu ir pedagogas, ir manyčiau, kad viskam savo laikas. Nėra didelis mokslas išmokti laikyti ginklą, bet labai svarbu išugdyti atsparų jaunuolį ar jaunimą – mąstantį, kūrybingą, išsilavinusį, man atrodo, čia yra svarbu. Mokykloje yra daug gyvenimo įgūdžių programų, labai svarbios žinios, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, kad jaunimas mokėtų suteikti pirmąją pagalbą, reaguoti, jeigu būtų kažkokia ekstremali situacija. Man atrodo, tai yra esminės žinios jaunimui ir tam mūsų mokykloje yra programos, jas reikėtų stiprinti toliau ir diegti.
Manau, galėtume gerinti rezervo rengimą. Turime daug atsargos karių, bet rezervo rengimas galėtų būti dar ta sritis, kurią mes galėtume tobulinti, nes tai iš tikrųjų būtų pagalba.
