– Planuojate apibėgti visą pasaulį. Kodėl pasirinkote būtent bėgimą?
– Idėja apibėgti visą pasaulį kilo visai nesenai, maždaug prieš mėnesį. Bėgimas man visada buvo ir yra tai, kuo galiu mėgautis, nepriklausomai nuo nieko. Į viską žiūriu labai paprastai: bėgikai juk bėgioja. Tai reiškia, kad neprivalau prašyti niekieno leidimo, kad galėčiau būti laisvas užsiimti tuo, kas miela širdžiai ir suteikia neapsakomą laisvės jausmą. Tereikia apsiauti bėgimo batelius ir išeiti pro duris.
– Kas jus paskatino imtis tokios veiklos?
– Man buvo labai aiškiai pasakyta, kad „negaliu užsiimti bėgimu, nes tai juk nepraktiška“. Bet aš nusprendžiau kitaip. Mane skatina pavyzdžiai. Žinau, kad pasaulyje yra daug talentingų žmonių, nors daugelio iš jų nepažįstu asmeniškai. Bet nuo to jų vertė juk nesumažėja.
– Kas jums pasakė, jog jūsų pasirinktas bėgimas – nepraktiškas?
– Tą girdžiu nuolat, pradedant nuo mokyklos ir baigiant darbo vieta.
– Kaip manote, kuo jūsų bėgimas gali pagelbėti vėžiu sergantiems žmonėms?
– Tikiu, kad mano pagalba, jeigu tai išvis galima pavadinti pagalba, apeliuoja į ateitį. Manau, žmonės labiau patys sau padeda būdami sąmoningi dėl ligų ir sveikatos. Tikiu, kad mano veikla įkvepia. O įkvėpimas yra labai galingas ginklas. Savo kailiu tuo įsitikinau.
Būna, kad bėgdamas nustebinu sunkumų ištiktus žmones įvairiose šalyse maloniu gestu: kartais – simboliška pinigine auka, kartais keliais maisto produktais, o kartais užtenka tiesiog nuoširdaus pokalbio. Vengiu įvairių organizacijų. Nesupraskite neteisingai, vertinu organizacijas, padedančias žmonėms, bet manau, esu sveikas žmogus, su rankomis, su kojomis, todėl pagal galimybes galiu padėti pats.
– Kiek kilometrų jau nubėgote ir kiek šalių aplankėte?
– Nesu linkęs skaičiuoti kilometrų kaskart, bet per pastaruosius dvejus metus nubėgau daugiau nei dvylika tūkstančių kilometrų dvidešimt penkiose valstybėse. Čia be treniruočių, tik išvykose.
Pavyzdžiui, kai Sacharos dykumoje išseko maistas, iš kažkur išdygo žmogus ir atidavė man savo maistą, kai Meksikoje vos per plauką nepraradau sąmonės nuo išsekimo, vietiniai žmonės davė vandens ir net šiek tiek pinigų maistui.
– Bėgote per ledynus ir dykumas. Kas sunkiausia įveikiant nusistatytas distancijas?
– Man sunku išlikti kantriam, susikoncentravusiam, pasitikėti savo širdimi, nors ji ir žino, ką daryti. Tai labai sunkus darbas. Dar daug ko turiu išmokti.
– Su kokiais pavojais teko susidurti nepažįstamose vietose?
– Į pavojus stengiuosi žvelgti kaip į galimybes. Prieš išbėgant nežinau, kas manęs laukia. Tiesiog priimu sąmoningus sprendimus, kaip pasielgti konkrečioje situacijoje. Kitaip tariant, priimu sprendimą, kaip reaguoti į atitinkamą situaciją.
Pavyzdžiui, kai Sacharos dykumoje išseko maistas, iš kažkur išdygo žmogus ir atidavė man savo maistą, kai Meksikoje vos per plauką nepraradau sąmonės nuo išsekimo, vietiniai žmonės davė vandens ir net šiek tiek pinigų maistui. Kiek vėliau, po finišo, priėjo nepažįstama ispaniškai kalbanti meksikietė ir tiesiog apkabino – nuovargis iškart dingo.
– Intensyviai keliaujate, ar pakanka laiko užsidirbti pinigų pragyvenimui ir kelionėms? O gal nedirbate?
– Keliauju, kai turiu laisvo laiko. O kai neturiu, tai randu laiko tam, kas svarbu. Turiu laikiną darbą su lanksčiu grafiku. Dirbu su neįgaliais žmonėmis. Bet mano svajonė yra tapti profesionaliu sportininku. Užsidirbti pragyvenimui neišeina nė kiek – visas minimalias pajamas investuoju į sportą.
– Kokie jūsų planai ateičiai – visą likusį gyvenimą bėgsite ar aplankęs visas norimas vietas nustosite tai daręs?
– Visą gyvenimą tikrai nebėgsiu, esu tik žmogus. Noriu pabrėžti, kad užsiimu bėgimu, nes man tai malonumas, o ne kančia. Tai labai svarbu – mėgautis užsiėmimu. Tikrai neplanuoju atsisakyti bėgioti, kaip kad ir neplanuoju atsisakyti gyventi.
Tiesiog laikui bėgant tobulėju, augu kaip asmenybė ir noriu praturtinti savo gyvenimą dar labiau. Ateityje sukurti šeimą, užsiimti mėgstama veikla ir tiesiog būti geru žmogumi, sektinu pavyzdžiu. Nežinau, ar daugiau galima prašyti iš gyvenimo.
– Žmonės noriai aukoja pinigų tokiems tikslams, kiek lėšų pavyko surinkti nuo idėjos pradžios?
– Kaip jau minėjau, stengiuosi apeiti organizacijas ir padedu žmonėms individualiai kiek įmanoma. Anksčiau turėjau reikalų su organizacijomis ir nieko gero neišėjo. Šiuo metu veikiu vienas.
– Bėgdamas turbūt sutinkate gausybę įdomių žmonių bei patiriate neišdildomų įspūdžių. Papasakokite įsimintiniausią nuotykį kelyje.
– Manau, didžiausias nuotykis yra priimti kiekvieną iššūkį ir sutiktą žmogų, tokį, koks jis (ji) yra, su savais pavojais, su savais įspūdžiais, trūkumais ir pranašumais.
Negalėčiau išskirti vieno nuotykio ir teigti, kad jis geresnis nei kiti.
Kaip kad ir negalėčiau išskirti vieno nario iš šeimos ir teigti, kad jis (ji) pranašesnis nei kiti. Tai yra visuma. Skirtingi nuotykiai ateina skirtingu gyvenimo metu.
