„Štai ir vėl prabėgo metai. Praeityje ramybe ir susikaupimu alsuojančios Kūčios bei viltingu laukimu kvepiančios Kalėdos. Šiandien, kaip ir kasmet, minint 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, lietuvių kalbos mokytoja paprašė parašyti, ką mums, dabartiniams aštuntokams, reiškia šie įvykiai.
Grįžusi namo paėmiau baltą popieriaus lapą ir parašiau:
„Sveiki. Aš – Gabija. Man – keturiolika metų...“
Tik tiek... Sustojau ir susimąsčiau, ką aš, gimusi 2000-aisiais, nepasižyminčiais jokiais kataklizmais, perversmais ir pasikeitimais, galiu pasakyti apie 1991 metų Sausio 13-osios įvykių svarbą?
Vadinasi, tai reiškia, jog manęs jie neliečia. Jie negrasina mano ramiam, jaukiam gyvenimui dabar, mano svajonėms ir planams apie ateitį. Tačiau ar tikrai?
Visų pirma, ar galiu atsakyti į klausimą KODĖL? Apie „geležinę uždangą“, „raudonąjį terorą“ tesu skaičiusi knygose, girdėjusi istorijos ir geografijos pamokose.
Šios sąvokos šmėsčiojo mano pasąmonėje kartu su kitais istoriniais įvykiais, tokiais kaip Mindaugo karūnavimas ar Žečpospolitos pabaiga, ir reiškė tik tam tikrus istorinius tarpsnius, kurie buvo seniai...
Vadinasi, tai reiškia, jog manęs jie neliečia. Jie negrasina mano ramiam, jaukiam gyvenimui dabar, mano svajonėms ir planams apie ateitį. Tačiau ar tikrai?
Klausydama per televiziją transliuojamose 1991 metų Sausio 13-osios minėjimo iškilmėse kalbančių politikų, girdžiu skambius žodžius „Tauta“, „Laisvė“, „Nepriklausomybė“, tačiau jie tarsi pakimba ore ir nepasiekia mano širdies.
Galbūt todėl, kad tuomet, kai gyvenimas teka įprasta vaga, sunku įsisąmoninti, jog tam, kad pusryčiaudama ryte galėčiau klausytis įvairių ir objektyvių žinių apie įvykius Lietuvoje ir visame pasaulyje, išgirsti ir žinoti tikrąją savo tautos istoriją, svajoti ir planuoti ateitį, keliauti ir pamatyti pasaulį, pagaliau, kalbėti lietuviškai ir didžiuotis tuo, jog esu lietuvė, kažkas turėjo paaukoti tai, kas brangiausia – savo gyvybę.
Pirmą kartą apie tai susimąsčiau trečioje klasėje, kai mokykloje su visa klase peržiūrėjome dokumentinius filmus: „Sausio mūšis. Lietuvos radijas ir televizija 1991 01 13“ bei „Sausio 13-oji“.
Atsimenu, jog verkiau. Verkiau žiūrėdama filmą, verkiau ir vakare namuose. Verkiau ne todėl, jog išsigandau to, ką pamačiau, verkiau dėl manyje augančio nerimo ir supratimo, kad viskas, ką laikiau savaime suprantama – lietuviško žodžio laisvė, žmogaus orumas, gyvybės vertė – iš tikrųjų yra tokie trapūs dalykai...
Blogis neturi veido, neturi tautybės ir neturi galimybės nugalėti tų, kas gerbia save ir kitus, tiki į gėrį ir kovoja už savo įsitikinimus.
Taip, 1991 metų Sausio 13-osios naktį galėtumėme įvardinti kaip tautos tragediją: keturiolika žuvusių, daugiau kaip septyni šimtai sužeistų, tūkstančiai suluošintų likimų... Tačiau kartu – tai didi diena, kai parodėme visam pasauliui ir įrodėme patys sau, jog mes esame TAUTA: išdidi, nepaminta, nepabūgusi prievartos ir į jėgą atsakanti tikėjimu ir pagarba.
Aš – Gabija. Man keturiolika metų ir aš esu LIETUVĖ“. Tai – mano širdies žodžiai...
Ausyse skamba Bernardo Brazdžionio dar 1941 metais parašytos eilės: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio/Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,/Kad tamsiame vidurnakty nežuvę/Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.“
1991 metų Sausio 13-osios įvykiai svarbūs mums ne tik kaip mūsų tautos vienybės ir valstybės gimimo praeities istorinis faktas, tačiau tai – dabarties bei ateities pagrindas. Žinau, kad ir kas nutiktų ateityje, kur mane benublokštų gyvenimas, niekada nepamiršiu, kas esu ir kas gyvenime yra svarbiausia – išlikti žmogumi, gerbiančiu ir menančiu praeities įvykius, puoselėjančiu dabartį ir tikinčiu Lietuvos ateitimi.
Paėmiau į rankas rašiklį ir padariau prierašą: „Aš – Gabija. Man keturiolika metų ir aš esu LIETUVĖ“. Tai – mano širdies žodžiai...“
Gabija yra Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos auklėtinė, ją konkursui ruošė mokytoja Jolita Dindienė.
