Interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ Vašingtone ji nebuvo linkusi sureikšminti vis garsesnių Amerikos perspėjimų, kad sąjungininkai Europoje turi perimti didesnę naštos dalį.
– Atstovaujate naujojo Amerikos saugumo centrui. Šiame naujųjų saugumo iššūkių Amerikai paveiksle – kokia Vidurio ir Rytų Europos regiono vieta?
– Manau, per pastaruosius kelerius metus saugumo padėtis Europoje dėl Rusijos elgesio pasikeitė iš esmės. Vladimirui Putinui grįžus matome įsižeidusią, atsikeliančią Rusiją. Nors ekonomiškai ir demografiškai patiria nuosmukį, ji investuoja į savo kariuomenę ir naudoja savo kariuomenę. Pirmiau Kryme, paskui Ukrainoje.
V.Putino Rusija atrodo pasiryžusi aplink save susikurti įtakos sferą ir kartu pakirsti Europos bei transatlantinės bendruomenės vienybę. Todėl jis atrodo suinteresuotas NATO duoti išbandymų, kurių galėtume neatlaikyti. Atsižvelgdamos į tai, Jungtinės Valstijos, o ir visas NATO, ėmė šią grėsmę laikyti rimtesne ir vis daugiau dėmesio telkia į Baltijos šalių saugumą.
– Tad ką NATO turėtų daryti?
– Manau, NATO turi atsilošti ir pasvarstyti, kokios turėtume imtis atgrasymo laikysenos, kad ji atrodytų patikima šios naujos Rusijos grėsmės akivaizdoje. Pasibaigus Šaltajam karui, mes, suprantama, manėme, kad Europa suvienyta, išlaisvinta ir sutaikyta, todėl atitraukėme didžiąją dalį pajėgumų.
Dabar areną turime perdaryti iš naujo – ar tai būtų nuolat dislokuotos pajėgos, ar besikeičiančios. Iš anksto dislokuota įranga, veiksmai, pratybos, sąjungininkų bendradarbiavimas – turime geriau atgrasyti Rusiją ir nuraminti sąjungininkus. Manau, kai kurie žingsniai, kurių laukiama per Varšuvos viršūnių susitikimą, mus kreipia kaip tik ta kryptimi.
Manau, per pastaruosius kelerius metus saugumo padėtis Europoje dėl Rusijos elgesio pasikeitė iš esmės.
– Koks atgrasymas būtų patikimas?
– Patikimas atgrasymas yra gebėjimas primesti tokią kainą Rusijai, kad priverstų ją dukart pagalvoti prieš imantis agresijos. Priverstų tokį kaip V.Putinas sakyti: „Na, už tokią kainą gal neverta, gal nenoriu pradėti hibridinio karo ar kirsti NATO sienos.“
Manau, svarbus aspektas yra labai aiškiai pareikšti ketinimus, be jokių dviprasmybių, užtikrinti penktojo straipsnio garantijas – bet, manau, svarbu ne žodžiai, o darbai. Taigi NATO pajėgų buvimas Baltijos šalių žemėje ir, tiesą sakant, visose priešakinėse valstybėse, aiškus ir matomas investavimas į pajėgumus, veiksmai mokantis naudoti šiuos pajėgumus – manau, mūsų darbai turi pasiųsti žinią, kad sąjungininkus ginti rengiamės rimtai.
– Bet šiuos sprendimus buvo galima priimti dar Velso susitikime. Tačiau praėjus jau dvejiems metams, vis dar stengiamasi rasti deramus sprendimus. Ar NATO neatsilieka nuo tikrovės?
– Manau, Velse siekta imtis simbolinių žingsnių – nuraminti sąjungininkus. O Varšuva ir po jos – tai jau bus rimti atgrasymo žingsniai. Mėginimas užtikrinti, kad sugebėtume užkirsti kelią bet kokiai prievartai iš Rusijos pusės ar agresijai, o jei nepavyktų – jos imtis.
Tuo pat metu NATO užsiima ir rimtais iššūkiais iš pietų – migracijos problema, grupuotės „Islamo valstybė“ terorizmo eksportu iš Sirijos į Europą. Aljansui tai sudėtingas metas, jį traukia į skirtingas puses. Bet džiaugiuosi, ir tikiuosi, kad Varšuvos susitikime nemažai dėmesio bus skirta ir atgrasymui Rytuose.
V.Putino Rusija atrodo pasiryžusi aplink save susikurti įtakos sferą ir kartu pakirsti Europos bei transatlantinės bendruomenės vienybę.
– Ar nerimaujate, kad Vidurio Europos šalys numoja ranka į grėsmes NATO pietiniame flange?
– Manau, tai kelia nerimo – jei šalys Rytuose nesirūpina iššūkiais Pietuose, arba jei pietinės šalys nesirūpina iššūkiais Rytuose. Geografija lemia, kad kartais susiduriame su skirtingomis problemomis, bet mūsų kaip sąjungininkų įsipareigojimai reiškia, kad turime vieni kitus remti.
– Kita Jungtinių Valstijų administracija, ką ji turėtų daryti daugiau, ir ką kitaip negu dabartinė?
– Tiesą sakant, šiai administracijai rašyčiau labai aukštus pažymius, nes prezidentas aiškiai pareiškė, kaip žiūrime į penktąjį straipsnį, į įvardytą Jungtinių Valstijų pasišventimą savo sąjungininkams Europoje.
Su Europos užtikrinimo iniciatyva jis pinigus skyrė ten, kur esama poreikio. Trys ir keturios dešimtosios milijardo dolerių per vienerius metus – tai labai svarbu. Norėčiau, kad kita administracija toliau eitų šiuo keliu. Tai buvo viena didžiųjų investicijų: mums reikia daugiau pajėgumų ir pastangų atkurti šią patikimą atgrasymo laikyseną Europoje. Ir, manau, būsimoji administracija to laikysis.
– Ką kitaip turėtų daryti europiečiai?
– Manau, europiečiai turi pasvarstyti, ką jiems patiems reiškia penktojo straipsnio įsipareigojimai. Neseniai iš naujo perskaičiau sutartį. Jos žodžiai – esame įsipareigoję „individualiai ir drauge“. Taigi kiekviena valstybė atskirai turi apsvarstyti, kokia atsakomybė tenka jai kaip šio Aljanso narei.
Manau, tai ne tik, kur įmanoma, padidinti gynybos išlaidas iki dviejų procentų BVP, bet ir išsiaiškinti, ar pinigus tikrai leidžiame geriausiu būdu. O tai reiškia kur kas daugiau koordinavimo ir bendro planavimo. Nes kiekviena šalis prisidėti gali skirtingais pajėgumais.
