„Tarptautiniuose santykiuose didesnė atsakomybė tenka stipresniam partneriui, todėl atsiprašymas už generolo L.Želigowskio avantiūrą 1920 metais – tai didesnio partnerio galimybė simbolinėje sferoje ištiesti ranką Lietuvai“, – rašo M.Wojcechowskis.
Taip jis atsakė į kito laikraščio „Rzeczpospolita“ žurnalisto Maskvoje Piotro Skwiecinskio kvietimą „Lenkijos vyriausybei aštriau veikti prieš Lietuvą ir ieškoti Vilniui skaudesnių sprendimų“.
Netekusi istorinės sostinės Vilniaus, Lietuva beveik visą tarpukarį atsisakė užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija.
Pasak M.Wojcechowskio, užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis teisingai primena Lietuvai apie jos pažadų nevykdymą, tačiau tolesnis kalbų ir politikos užaštrinimas neturi prasmės.
„Tarptautiniuose santykiuose didesnė atsakomybė yra stipresniojo pusėje, kadangi jis turi daugiau galimybių ir laisvės paveikti įvykių eigą: tai aiškiai matome lenkų-rusų, lenkų – vokiečių, lenkų – amerikiečių santykiuose. Nežiūrint mūsų geros valios, be stipresnio partnerio valios niekas į gerą pusę nepasikeis. Panašaus principo reikia laikytis ir Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. O atsiprašymas už taip vadinamą L.Želigowskio maištą, kurio dėka 1920 metais nuo Lietuvos buvo atplėštas Vilnius, niekam nepakenks“, – rašo „Gazeta Wyborcza“.
Praėjus vos kelioms dienoms po Suvalkų sutarties, kuria Vilnius buvo priskirtas Lietuvai, L.Želigowskio kariuomenė užėmė miestą. Tuometinė Lenkijos valdžia iš pradžių tai bandė vaizduoti kaip maištą, bet vėliau tarpukario Lenkijos Jozefas Pilsudskis pripažino, jog tai buvo suderinta akcija.
Netekusi istorinės sostinės Vilniaus, Lietuva beveik visą tarpukarį atsisakė užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija.
