- Lietuvos oro gynyba nėra ideali.
- Kodėl prireikė karių prie sienos su Rusija?
- Ar yra įtampų tarp krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado?
- Kodėl stringa bendri projektai su Ukraina dėl dronų gamybos?
- Koks būtų G.Nausėdos atsakymas D.Trumpui dėl baltarusiškų trąšų?
- Žinia apie Krašto apsaugos ministerijos vakarėlį įsiutino: žala dar bus ilgai juntama.
- Ko tikisi iš Bažnyčią, kurią purto nusikaltimų prieš vaikus skandalas?
- Galingos audros pamokos – skaudžios.
- Koks prezidento santykis su premjeru?
- 2027 metų biudžeto suformavimas parodys M.Sinkevičiaus Vyriausybės vertę.
- Svarbiausi antros kadencijos siekiai.
- Įvertino K.Budrio kalbas apie tai, jog nesieks prezidento posto.
- Atskleidė planus po kadencijos pabaigos.
- Linkėjimai po operacijos sveikstančiam V.Adamkui.
Klausimų kelianti oro gynyba
– Mūsų pokalbį neišvengiamai reikia pradėti apie šalies saugumą – visuomenė yra raminama, kad NATO turi parengusi tūkstančius puslapių įvairiems agresijos scenarijams, tačiau įskridę į šalies teritoriją dronai parodė, kad realybė yra kitokia. Kas jus, kaip šalies vadovą, neramina labiausiai? Kokio scenarijaus bijote labiausiai?
– Negaliu pasakyti, kad turime idealiai veikiančią oro gynybos sistemą. Taip nėra. Ir šitoje vietoje, kuomet sakote apie NATO negebėjimą reaguoti, tai tiesą sakant, tokio pobūdžio incidentai, kurie yra riboti, yra hibridiniai, juos sunku net priskirti vienai ar kitai valstybei, nes tai gali būti nukrypę dronai, jie ir patenka į tą šešėlinę zoną, kai NATO sprendimų algoritmai negali įsijungti visa savo jėga.
Negaliu pasakyti, kad turime idealiai veikiančią oro gynybos sistemą. Taip nėra.
Visi žinome Penktą straipsnį. Bet tokiais atvejais visa atsakomybė tenka pačiai valstybei, kiek ji yra pasirengusi, kiek yra investavusi, kiek sugeba nustatyti šitų dronų ar kitų skraidančių objektų trajektorijas, bet ir kaip ji sugeba juos numušti, sunaikinti. Nes manau, kad teisingiausia reakcija yra neleisti jiems skraidyti laisvai virš mūsų galvos, tikintis, kad juose nieko nėra, o tiesiog juos numušti ir tik tada aiškintis, ar ten buvo sprogstamosios medžiagos, ar ne.
Šitoje vietoje stengiamės, tempiamės, lenktyniaujame su laiku, tačiau, kaip jūs matote, vis dar turime problemų tiek labai patikimai nustatant, kas skrenda ir kur skrenda, atitinkamai informuojant visuomenę, tiek sunaikinant. Turime vieną gerą precedentą, tačiau turi būti sistema, kuri suveikia visais atvejais.
– Kokią jūs turite naujausią karinės žvalgybos informaciją, kokių veiksmų Rusija gali prieš mus imtis?
– Mes matome, kad yra ne tik informacija, bet ir ta informacija pasitvirtina. Pastaruoju metu vyksta ne tik kinetinio ar sabotažinio tipo akcijos, toli gražu ne tik Lietuvoje ar kitose pasienio valstybėse, bet ir tolimesnėse Europos Sąjungos valstybėse, Vokietijoje, Danijoje, bet ir matome sienos pažeidimo incidentų. Štai nesenas incidentas Latvijoje parodė, kad galima laukti ir tokio pobūdžio – po priedanga veikiančių galimai pareigūnų įsiveržimo į šalies teritoriją. Formaliai tai galima nurodyti kaip pagalbą nelegaliems migrantams, bet ką gali žinoti, ką jie dar gali nuveikti tuo trumpu savo buvimo laiku kitos šalies teritorijoje.
Todėl labai atsakingai žvelgiame į tai, dar ir turėdami informacijos, kad mobilizacija Rusijoje gali netrukus prasidėti. Ir net jai neprasidėjus, jau dabar Rusijos gyventojai reaguoja į tai. Matome, kad jie masiškai traukiasi į Sakartvelą ar kitas ES valstybes. Galimas dalykas, kad tokių spontaniškų arba pačios Rusijos nelabai kontroliuojamų mėginimų pabėgti iš savo šalies teritorijos gali būti ir daugiau. Todėl turėdami omenyje, kad turime nemenką sieną su Kaliningrado sritimi, rengiamės taip pat ir tam.
– Tai vidaus reikalų ministro Martyno Katelyno kreipimasis į krašto apsaugos ministrą Robertą Kauną dėl karių pagalbos saugant valstybės sieną su Kaliningrado sritimi yra pagrįstas ir reikalingas?
– Jis buvo suderintas su visais. Priimant šį sprendimą visi dalyvavome ir visi sutarėme, kad reikia reaguoti būtent taip.
– Negali šis sprendimas pakurstyti dar didesnių baimių?
– Aš nemanau, kad žmonėms reikėtų pasiduoti baimėms, nes tai kaip tik yra nukreipta, kad tų baimių būtų mažiau, kad galimų provokacijų, galimų incidentų būtų mažiau. Aš manau, kad geriausia politika yra pasiruošti iš anksto. Gal kitą kartą ir pernelyg apsidrausti. O ne kažkam atsitikus mojuoti vėzdais ir sakyti – o, kažkas nesuveikė. Geriau jau apsisaugoti labiau, negu neapsisaugoti, reaguoti pavėluotai.
– Pagal oficialią informaciją visi iki šiol į Lietuvą įskridę dronai patekdavo netyčia, užklysdavo. Ir paskutinis atvejis – dronas, paleistas iš Rusijos teritorijos, galimai buvo skirtas Ukrainai, ne Lietuvai. Neturime įrodymų, kad būtų kokių nors tyčinių veiksmų. Bet ar jūs turite kažkokį aiškų veiksmų planą, ką daryti tokiu atveju, jeigu tai kartais būtų ne klaida, o įskridęs dronas sprogtų, neduok Dieve, taip nutiktų, būtų aukų ar padaryta žala kažkokiems infrastruktūros, svarbiems strateginiams objektams? Yra toks aiškus veiksmų planas?
– Toks veiksmų planas yra numatytas ypatingai dėl kritinės infrastruktūros apsaugos. Tam yra skirti papildomi pajėgumai ir tą mes padarėme jau gana seniai, praėjo jau geras pusmetis.
Bet tyčiniai ar netyčiniai, sąmoningi mėginimai įskristi į mūsų oro erdvę vertintini vienodai – ir vieni, ir kiti sukelia grėsmę. Taip, tyčiniai įskridimai jau reikštų, kad jie turi labai konkretų objektą ir beveik 100 proc. būtų garantijos, kad jie ir skris į tą objektą ir mėgins padaryti maksimalią žalą. Netyčiniai, kaip matome, gali tiesiog skristi ir praskristi nepadarydami žalos. Bet reagavimas, mano supratimu, turi būti vienodas. Mes negalime aiškintis, ar tas taškas, kurį savo radaruose pamatome, yra sąmoninga ataka prieš Lietuvą, ar nesąmoninga. Nes tai yra grėsmės šaltinis. Pirmiausia reikia jį sunaikinti, o jau tik tada, radus ant žemės nuolaužas, aiškintis, kaip jis buvo užprogramuotas, kam buvo skirtas.
– Yra daug diskusijų, koks tas atsakas turėtų būti. Kai NATO naikintuvai pirmą kartą Lietuvoje numušė droną, Užsienio reikalų ministerija pareiškė griežtą protesto notą Baltarusijai, iš kurios teritorijos tas dronas pasiekė Lietuvą. Krašto apsaugos ministras kalbėjo apie tai, kad turima pakankamai duomenų, jog dronas buvo paleistas iš Baltarusijos teritorijos.
– Yra tam tikras tyrimo laikotarpis, per kurį reikia įvertinti visas aplinkybes. Tai, kad dronas pateko į Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos, iš karto buvo aišku, matoma. O tyrimai jau atsakys tikrai ar labai tvirtai, ar tai buvo iš Rusijos skridęs dronas, skirtas Ukrainai, kaip kad mes šiuo metu disponuodami informacija galime teigti, ar ne. Šiuo atveju visi puikiai suprantame – ar mes išrašysime tą notą, ar neišduosime tos notos, bet vis dėlto pagrindinis šaltinis visų šitų dronų – ukrainietiškų, rusiškų, yra Rusijos karas Ukrainoje.
Jeigu to karo nebūtų, šiandien mūsų dangus būtų taikus, jame neskraidytų jokie dronai, juolab dronai su sprogstamuoju užtaisu. Todėl čia turbūt reikia labai aiškiai suprasti, kad kol tęsis Rusijos agresijos karas Ukrainoje, kol Ukraina išnaudoja visas savo moralines ir karines teises atsakyti ir gintis, tol tokių incidentų pavojus ir tikimybė yra didesnė.
– Ir turbūt turime jiems ruoštis, aiškumo būtų gerai turėti daugiau. Praėjusį savaitgalį dėl galimo oro pavojaus buvo paskelbtas įspėjimas, bet taip ir liko neaišku, kas čia buvo. Ir tai ne pirmas kartas, kai vienu atveju skelbiamas oro pavojus, kitu atveju ne. Ar tai yra normalu? Ar jus tenkina tokia situacija?
– Tai nėra normalu ir tai yra vienas iš tų aspektų, kuomet aš sakau, kad kol kas pasigirti puikiai veikiančia oro gynybos sistema negalime. Tai aš čia turiu omenyje, kad neturime dar visiškai integruotos ir patikimai veikiančios oro gynybos sistemos, tačiau kitą kartą pritrūkstame ir gebėjimų interpretuoti, kas vyksta. Tada puolame skelbti pavojų. Galbūt tai ir yra gerai, jeigu nesi garantuotas, ar yra vienoks, ar kitoks objektas, kad paskui nebūtų pasakyta, kad nebuvo sureaguota ir dėl to atsitiko baisūs dalykai.
Bet, kita vertus, rizikuoji kitą kartą, pasakysiu tiesiai, apsijuokti, kuomet eina kalba apie tai, kad galbūt praskrido paukščių pulkas. Tai paukščių pulkų, dabar skrendančių į šiltuosius kraštus, yra nemažai, bet turbūt nepradėsime jų visų registruoti ir skelbti oro pavojų.
– Kita vertus, galbūt yra rizika, kad žmonės nebežinos, ar reaguoti?
– Kai daug kartų kažkas kartoja, žmogus nustoja reaguoti. Tai tikrai yra problema, aš ją pripažįstu. Todėl turime labai atsakingai elgtis su kiekvienu oro pavojaus skelbimu.
Įtampos krašto apsaugos sistemoje
– Ar ir ne dėl to pastaruoju metu justi ir matyti kylanti įtampa tarp karinės ir politinės krašto apsaugos sistemos vadovybės? Ar jūs tą įtampą matote, jaučiate? Ir ar ta galima priešprieša tarp krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado yra tai, ko mums šiandien reikia?
– Nevertinčiau to, ką dabar sakote, kaip kažkokio struktūrinio, strateginio konflikto tarp kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro. Niekada tokių indikacijų nebuvo nei iš paties ministro, nei iš kariuomenės vado. Jie tikrai puikiai žino, kad bet kada gali man pasakyti tai, kas jiems guli ant širdies ir ką jie norėtų daryti geriau.
Pripažįstu, kad sistema veikia braškėdama, sistema sunkiai susidoroja su tuo iššūkiu, ką mes vadiname 5 procentai mūsų BVP krašto apsaugai.
Bet aš pripažįstu, kad sistema veikia braškėdama, sistema sunkiai susidoroja su tuo iššūkiu, ką mes vadiname 5 procentai mūsų BVP krašto apsaugai. Terminai, kuriais įgyvendinami projektai nuo idėjos pateikimo iki jos įgyvendinimo, yra tiesiog per ilgi. Mes negalime sau leisti tokios prabangos 2-2,5 metų užtęsti šitą procesą, kadangi tikrai nepaaiškinsime nedraugiškoms valstybėms, kad mums reikia daugiau laiko pasiruošti.
Ir čia krašto apsaugos ministro darbas yra tikrai nelengvas, siekiant suderinti taip, kad visos agentūros, tiek atsakingos už pirkimus, tiek kariuomenė kaip užsakovas, tiek ir už infrastruktūrą atsakingos institucijos dirbtų kaip laikrodis. Tai nėra lengva padaryti.
– Ar problema tiktai yra tokia, kad krašto apsaugos sistema užstrigusi biurokratinėse džiunglėse, ar kiek pagrįsta yra kritika, kad kariuomenė per lėtai mokosi iš Ukrainos, per lėtai orientuojasi į pokyčius karyboje?
– Aš manau, kad yra ir to, ir to. Nenoriu sakyti, kad turime tik vieną idealiai veikiančią kariuomenę, kuri savo poreikius suformuoja labai greitai ir tiksliai, ir biurokratinę sistemą, kuri nesugeba tų poreikių patenkinti. Yra turbūt ir pernelyg lėto mokymosi iš to, kas vyksta Ukrainoje ir ypatingai noro dirbti bendrai su Ukraina, yra ir ne neprofesionalumo, o tiesiog bijojimo prisiimti riziką, dėl kurios paskui gali gal ir atsidurti kalėjime, jeigu kontroliuojančios institucijos nustatys kokius nors pažeidimus ir tų pažeidimų mastas bus didžiulis.
Tai ne tik mėginimai slėptis už kolektyvinių sprendimų priėmimo formulių, bet ir labai užtęsia patį procesą ir tikrai nepadaro jo sklandesniu. O nenorėdamas tuščiažodžiauti pasakysiu, kad pats tiesiogiai susidūriau, jog neretai ir dėl Lietuvos kaltės mes negebame įgyvendinti tų puikių susitarimų, kuriuos esame pasirašę su Ukrainos prezidentu du kartus. Vieną kartą tai padarėme Kyjive, kitą kartą Rumunijoje dėl dronų bendros gamybos.
Neretai ir dėl Lietuvos kaltės mes negebame įgyvendinti tų puikių susitarimų, kuriuos esame pasirašę su Ukrainos prezidentu du kartus.
Jeigu aš kurį laiką maniau, kad čia yra tam tikras pačios Ukrainos nenoras dalintis technologijomis ir išduoti tas vadinamąsias eksporto licencijas, tai pastaruoju metu aš linkstu labiau prie tos nuomonės, kad tai susiję ir su mūsų, mūsų institucijų nerangumu sugebėti pasiūlyti ukrainiečiams tokias sąlygas, kurios būtų rimtos, kurias jie rimtai traktuotų.
Mes negalime kalbėtis su ukrainiečiais, kurie dabar kariauja, kad nusipirksime galbūt jūsų keletą dronų, o gal dar 14 kitokių dronų. Jiems tai yra juokinga ir jie sako, kodėl mes turime su jumis kalbėti apie bendrą gamybą, jeigu jūsų poreikiai yra tokie, kad jums nėra prasmės bendrai su mumis gaminti, o galite juos tiesiog iš mūsų įsigyti, čia ir padedame tašką.
– Čia nėra intereso iš verslo ar trūksta valstybės pastangų?
– Manau, kad čia pirmiausia susiję su valstybės institucijų pastangomis tiesiog įjungti tam tikrą kreatyvų ir verslininkišką mąstymą, suvokti kitos pusės poziciją, kad jie negali su mumis rimtai diskutuoti ir gaišti laiko dėl kelių dronų.
Juk mes turime tikrai ženklią paramą Ukrainai, kurią esame įsipareigoję teikti kiekvienais metais, absoliučia išraiška tai yra nei daug, nei mažai – beveik 250 mln. eurų. Ir kodėl mes ją turime įpakuoti kaip pirkimus iš trečiųjų valstybių ir tiesiog perduoti Ukrainai, jeigu galime padaryti kur kas naudingiau Lietuvai – sukurti darbo vietas, pritraukti investicijas ir patys kurti tuos dronus, pateikti juos kaip paramą Ukrainai, o po to su kiekvienais metais vis daugiau gaminti savo reikmėms ir savo kariuomenės modernizavimui.
Atsakymas D.Trumpui dėl baltarusiškų trąšų
– Dar viena tema, galinti atvesti Lietuvą į tam tikrą dilemą, yra baltarusiškų kalio trąšų tranzito per Lietuvą klausimas. Pone prezidente, jeigu jums paskambintų Donaldas Trumpas ir paklaustų, kokiomis sąlygomis Lietuva praleistų jį dominančias prekes – trąšas, koks būtų jūsų atsakymas?
– Žinote, tų susitikimų metu jis niekada tiesiogiai ir nepaklausė. Negalėčiau pasakyti, kad tai būtų pats maloniausias klausimas, kurį norėčiau išgirsti iš jo. Bet atsakymas yra labai paprastas – yra priimti europiniai sprendimai. Ir ne iš piršto laužti, o tiesiog dėl to, kad Baltarusija yra artimas Rusijos sąjungininkas jo kare prieš Ukrainą.
Toks yra mano atsakymas – Lietuva yra ES narė ir iki vasario pabaigos mes nelabai ką galime pasiūlyti. Lietuva kaip logistikos koridorius veikti negali.
Štai kodėl tos sankcijos buvo įvestos prieš keletą metų, štai kodėl jos šių metų vasario pabaigoje buvo pratęstos vieneriems metams. Toks yra mano atsakymas – Lietuva yra ES narė ir iki vasario pabaigos mes nelabai ką galime pasiūlyti. Lietuva kaip logistikos koridorius veikti negali.
– Bet JAV yra mūsų strateginis partneris. Ar įmanoma būtų čia eiti į kažkokius kompromisus, daryti nuolaidas?
– Kompromisai pirmiausia turėtų plaukti ne iš mūsų staiga atsiradusio žiūrėjimo į gretimai esančią valstybę per rožinius akinius, o kad ta gretimai esanti valstybė tikrai savo realia veikla pademonstruotų, kad mėgina atsiriboti (aš tuo nelabai tikiu) nuo savo didžiosios kaimynės ir mėgina tikrai atsisukti – ne tariamai, maivydamasi, o realiai atsisukti veidu į Vakarus ir intensyviau bendradarbiauti su Vakarais.
To požymių gali būti pačių įvairiausių, tarp jų ir incidentų prie sienos ne tik su Lietuva, bet ir Latvija mažėjimas, ir efektyvi kova su dronais, jeigu savo teritorijoje tų dronų nesugeba nukauti, kas, kaip žinome, ir yra, informuotų mūsų pasienio tarnybas. Turi būti veiksmai, kurie leistų suvokti, kad Baltarusija keičiasi. Tada galima būtų sukurti kitokią diskusijų atmosferą ES, svarstant, ar tos sankcijos turi dar būti pratęstos, ar ne.
Turi būti veiksmai, kurie leistų suvokti, kad Baltarusija keičiasi. Tada galima būtų sukurti kitokią diskusijų atmosferą ES, svarstant, ar tos sankcijos turi dar būti pratęstos, ar ne.
– Tai prezidento Trumpo skambučio nelaukiate?
– Laukiu ir būtų apie ką pakalbėti, bet tuos svarbiausius dalykus, kuriuos norėjau jam perduoti, perdaviau. Jis tikrai žino, kad Lietuva laukia JAV karių, jis tikrai žino, kad Lietuva yra pasirengusi finansuoti jų buvimą čia ne tik rotaciniu, bet ir nuolatiniu pagrindu.
Žinia apie vakarėlį įsiutino
– Klausimas tokiu dvigubu dugnu: skandalai, dėl kurių klausiu, tarpusavyje nesusiję, tačiau kai kas pasigedo greitesnės jūsų reakcijos dėl vadinamo kunigų pedofilijos skandalo ir nustebo dėl žaibiškos jūsų reakcijos į nepigiai atsiėjusį Krašto apsaugos ministerijos vakarėlį. Ar turite kokį paaiškinimą dėl skirtingo reagavimo greičio?
– Kartais atsitinka taip, kad noriu pakomentuoti greičiau, bet dėl tam tikrų logistinių aplinkybių, kai nesu Lietuvos Respublikoje, nenoriu reaguoti feisbuko įrašu, noriu sureaguoti gyvai, galbūt dėl to kartais žmonėms susidaro įspūdis, kad sureaguoju per vėlai. Bet tai nereiškia, kad esu abejingas problemai.
Bet mane tas dalykas įsiutino taip, kad negalėjau kitaip sureaguoti. Tai yra iš tikrųjų tiesioginis smūgis kaltuvu į žmonių pasitikėjimą krašto apsaugos finansavimu.
Dėl vakarėlio reakcija buvo labai greitai, nors tuo metu buvau Niujorke. Bet mane tas dalykas įsiutino taip, kad negalėjau kitaip sureaguoti. Tai yra iš tikrųjų tiesioginis smūgis kaltuvu į žmonių pasitikėjimą krašto apsaugos finansavimu.
Negali sakyti, kad tas atsiprašymas (ministro R.Kauno – red. past.) viską sutvarkė. Aš neabejoju, kad ir dabar svarstant apie 5 proc., ir kitais metais, ir bandant pasakyti, kiek Lietuva panaudojo šiems metams skirtų lėšų, deja, iki šiol negalime pasakyti, kad panaudojome bent pusę visų šiems metams numatytų asignavimų – o jau spalis, tai kuomet paskutinį kartą prasidės tai, kas vykdavo ir ankstesniais metais, turbūt žmonės pasinaudos proga ir pasakys – och, tai dabar jie ten intensyviai vakarėlius organizuos, kad dabar greičiau ištaškytų pinigus.
Bus dabar visą laiką šito. Ir tas atsiprašymas gal prigesino politinį laužą, bet mes su šita kaltinimų kupra eisime ir į kitus metus, ir dar nežinia kiek metų.
– Dar šiek tiek nustebino R.Kauno reakcija į jūsų reakciją, jis pakalbėjo apie prezidentinį boingą, nors tikrinausi – Vyriausybėje lyg ir nėra diskusijos apie prezidentinį lėktuvą. Tai kaip tai suprasti? Galbūt su krašto apsaugos ministru esate apie tai kalbėję?
– Jis tuo metu laikėsi pozicijos, kad reikia apsiginti, kad viskas čia yra tinkama. O geriausiai padaryti jis galėjo sakydamas, kad – taip, padarėme negerai, ne laiku ir ne vietoje, atsiprašome, tai daugiau nesikartos. Gal tada didelė dalis to emocinio krūvio būtų buvę nuimta.
Dabar pradėta kalbėti apie kažkokius dalykus, kurie neturi tiesioginio ryšio, neteisingi, nes tokio plano dėl lėktuvo nėra. Ir apskritai nėra tokio dalyko kaip prezidentinis lėktuvas, nes juo skraido visi valstybės pareigūnai, juo gali būti pargabenami kažkokiuose taškuose užstrigę mūsų žmonės, kaip yra daryta su Spartanu. Tiesiog vertinkime tai kaip tam tikrą nesusipratimą, kurio dabar jau nėra.
Ko tikisi iš Bažnyčios, kurią purto skandalas?
– Pakalbėkime apie Bažnyčią supurčiusį skandalą. Bažnyčia paskelbė, kad inicijuos plataus masto tyrimą dėl nusikaltimų prieš nepilnamečius, nors kol kas to tyrimo detalės neaiškios. Koks būtų jūsų lūkestis dėl šio tyrimo?
– Mano lūkestis visada būna, kad tokie dalykai nepasikartotų. Nežinau, ar galima užkirsti visokiam blogiui, kuris vyksta įvairiose gyvenimo srityse.
Tačiau labai tikiu tuo, kad šiuo atveju nusikaltimai, kurie buvo padaryti, susidurs su tokiu nepakantumu pačioje Bažnyčioje pirmiausia, kad jiems tarpti tiesiog nebus vietos. Arba tie žmonės, kurie linkę į panašius nusikaltimus, žinos apie laukiančias pasekmes, pirma proga jie bus išaiškinti, demaskuoti, kalami prie gėdos stulpo.
Labai svarbu, kad ir pati Bažnyčia sukurtų sistemą, kuris bus efektyvus instrumentas, bet kad ir aukos, kurios susidurs su šitais dalykais, neduok Dieve, ateityje, netylėtų, nesislėptų, o nusikaltusius būtų galima kuo greičiau identifikuoti.
Galingos audros pamokos
– Be šalies dvasininkiją supurčiusio skandalo praėjusią vasarą turėjome ir išskirtinę vėtrą, kuri paralyžiavo dalies šalies gyventojų gyvenimą, išjungė dalį Lietuvos. Ką, jūsų nuomone, apnuogino šis gamtos šėlsmas?
– Man atrodo, kad kartais institucijos tiesiog nelabai supranta situacijos rimtumo ir galvoja, kad galima veikti kaip visada – po truputį jungti savo mechanizmus.
Aš nekalbu apie tuos žmones, kurie realiai likvidavo padarinius. Kalbant apie elektros tiekimą, tie žmonės, kurie realiai dirba fronte, taip pavadinkime, jie neskaičiuoja valandų, daro, ką gali. Bet šiuo atveju pačios institucijos, kurios buvo atsakingos už veiklos organizavimą, net ir komunikacijos prasme nepersistengė.
Todėl reakcija buvo pavėluota, jos per mažai. Labai tikiuosi, kad šitos bėdos parodė, kur yra silpnosios vietos ir kur reikia dirbti. Pamatėme, kaip svarbu yra apsirūpinti elektros generatoriais, kokį menką tą apsirūpinimą turime tiek savivaldybių, tiek institucijų lygiu.
Taip pat – kad reikia turėti kur kas lengvesnes licencijuotų elektrikų pasitelkimo schemas, kuomet nebūtinai etatiniai darbuotojai būtų pasitelkiami ir metami į tas vietas, kur jie labiausiais reikalingi ir gali likviduoti avarijos pasekmes, suteikti žmonėms galimybę grįžti prie normalaus gyvenimo.
Labai tikiuosi, kad tiek „Ignitis“, tiek ypatingai ESO iš to pasimokė ir kitą kartą klaidų nekartos. Deja, negaliu garantuoti, kad tokių audrų, o galbūt ir didesnių, keičiantis klimatui nebus.
Kaip vertina M.Sinkevičiaus Vyriausybę?
– Įvairios politinės aplinkybės lyg vėtra medžius vasarą išguldė ir Ingos Ruginienės Vyriausybę, ją pakeitė Mindaugas Sinkevičius. Turbūt jokia paslaptis, kad šiame poste matėte jį dar nuo Seimo rinkimų, bet Vyriausybės vairą jis perėmė jau įpusėjus kadencijai ir labai nenoriai. Kaip vertinate naujosios Vyriausybės startą ir ar ji turi dar laiko, noro ir jėgų ištaisyti socialdemokratų klaidas, susigrąžinti rinkėjų pasitikėjimą?
– Tuomet, kai aš jį įkalbinėjau iš karto prisiimti premjero pareigas, nusvėrė jo šeimos nuomonė. Bet M.Sinkevičius suprato savo atsakomybę jau tapęs nuolatiniu partijos vadovu, kad tai yra pati natūraliausia būsena, kuomet partijos lyderis ir imasi atsakomybės už Vyriausybės lyderystę.
Mano manymu, jis tai daro pakankamai neblogai, mūsų santykiai tikrai yra dalykiški, tikrai stengiamės vienas kitą suprasti, kai kada – ir paremti. Nes labai atsakingai pasidaliname tomis atsakomybės, kurios yra susijusios tiek su saugumu, tiek su užsienio politika, svarstome, kur geriau būtų vykti, kam iš mūsų, kuriuose renginiuose dalyvauja prezidentas, kuriuose premjeras.
Man atrodo, kad jie padarė dar vieną gerą sprendimą, vis dėlto atsikabindami pagaliau nuo „Nemuno aušros“. Manau, kad pačioje Vyriausybėje, Seime šiuo metu vis dėlto yra kur kas aiškesnė situacija, kas yra kas, nes anksčiau būdavo keista stebėti, kaip Vyriausybės bet kokius žingsnius, o ypač tuos svarbius, kurie yra susiję su saugumu, kritikuoja vienas iš koalicijos partnerių, daro tai visiškai laisvai ir tai neturi jokių pasekmių. Tai nuspėti tokios Vyriausybės kryptį būtų buvę, artėjant kitiems rinkimams, vis sunkiau ir sunkiau.
Tai buvo padaryta. Grįžo į koaliciją partija, kuri tikrai galėjo deleguoti ir gebėjo deleguoti normalius, civilizuotus ministrus, todėl ir ramybės, ir pasirengimo spręsti problemas yra daugiau.
Aš tikrai nesu tarp tų, kurie lengva ranka kritikuoja šitą Vyriausybę už tai, kad ji nebesugeba įtilpti į 3 proc. biudžeto deficito rėmus ir kita ranka lengvai kritikuoti, kad nebesugebama skirti krašto apsaugai tokių lėšų procentiškai, kokias galėjo skirti šiais metais.
Situacija nepalengvėjo finansinėje padangėje, nes mes matome, koks sunkus bus 2027 metų biudžetas. Todėl aš tikrai nesu tarp tų, kurie lengva ranka kritikuoja šitą Vyriausybę už tai, kad ji nebesugeba įtilpti į 3 proc. biudžeto deficito rėmus ir kita ranka lengvai kritikuoti, kad nebesugebama skirti krašto apsaugai tokių lėšų procentiškai, kokias galėjo skirti šiais metais. Tai nėra lengva ekvilibristika ir tikrai kartais tenka įdėti daug pastangų, mėginant pasiekti ir saugumo, ir socialinių tikslų tuo pačiu metu.
– Prieš pusmetį, kai kalbėjom, akivaizdu, jūs tada neslėpėt, kad tuometinės valdančiosios koalicijos įsikibimas į vieną partnerį jus šiek tiek glumino.
– Ir erzino. Man būdavo sunkoka suvokti ir mūsų užsienio partneriams dažnai kildavo tokių klausimų, kaip gali būti valdančiojoje koalicijoje partija, kuri visu savo elgesiu demonstruoja, kad ji yra opozicijoje.
– Bet šiandien yra kas jus panašiai erzintų, kaip tada, kai kalbėjom prieš pusmetį kalbant apie vyriausybės veiksnius koalicijos viduje?
– Ne, tokių, sakyčiau, nesuderinamų prieštaravimų nėra. Taip, skirtingi koalicijos partneriai išreiškia savo skirtingą poziciją, ar tai būtų paramos šeimai paketas, ar tai būtų saugumas, ar tai būtų, apsirūpinimas būstu. Jie turi skirtingus požiūrius ir tai yra visiškai normalu. Tačiau jie netraukia vežimo į priešingą pusę, negu kad važiuoja valdančiosios koalicijos vežimas.
– Bet iš šalies yra priekaištų, kad šita valdžia tarsi per ilgai minko sprendimus. Štai energetikos kuro kainos kyla. Tai gali paskatinti didėjimą visų kitų kainų ir tarsi ilgai ieškoma sprendimo. Suprantu, ir visi tą supranta, kad čia nėra, ko gero, sidabrinės kulkos, kuri išspręstų šitą problemą. Bet klausimas būtų jums, ar dabartinė Vyriausybė, valdančioji koalicija turi parako priimti sprendimus ir gana greitai? Ar apskritai Vyriausybė turi prabangą nedaryti jokių sprendimų šitoje situacijoje kalbant apie tą energetikos kainų krizę?
– Tokios prabangos nėra. Artėja tiek savivaldybių rinkimai, tiek 2028 metų rinkimai. Ir jeigu tu snūduriuosi arba tiesiog vilkinsi tuos sprendimus, dėl kurių žmonės patiria problemų jau dabar, vėliau tu neturėsi laiko pakankamai įrodyti, priešingai, kad tu esi veikli Vyriausybė, kad gebi imtis lyderystės ir panašiai.
Todėl aš manau, kad 2027 metų biudžeto suformavimas labai aiškiai atsakys ir sudės taškus, ar daugiau einama pasikalbėjimų ir tokio, sakyčiau, kosmetinio retušavimo keliu, ar vis dėlto gebama priimti sprendimus, kurie reikalingi čia ir dabar mūsų krašto saugumui, mūsų pensininkams, mūsų visuomenei plačiąja prasme.
Ir šitoje vietoje aš tikrai labai atsakingai vertinu ir savo galimą kritiką. Tikrai man būtų labai nesunku pasakyti, kad 3,8 proc. biudžeto deficitas yra fiskališkai netvarus.
Ir šitoje vietoje aš tikrai labai atsakingai vertinu ir savo galimą kritiką. Tikrai man būtų labai nesunku pasakyti, kad 3,8 proc. biudžeto deficitas yra fiskališkai netvarus. Tai ir matau, kad tokią kritiką dabar reiškia, pavyzdžiui, konservatoriai, liberalai. Nors puikiai prisimenu, kad būtent jų vadovavimo metais krašto apsaugos biudžetas buvo trys procentai, tai dabar tas krašto apsaugos biudžetas yra dviem procentais BVP didesnis.
Tai nesunkiai atimkime iš dabartinių planuojamų 3,8 procentų deficito tuos du procentinius punktus ir išeis, kad šita Vyriausybė, jeigu ji būtų krašto apsaugai skyrusi tiek, kiek Ingridos Šimonytės vyriausybė, būtų turėjusi 1,8 procentų deficitą. Matematika nemeluoja.
Tai prieš reiškiant tokią kritiką reikia labai aiškiai suvokti, kad krašto apsaugos prioritetas, palyginti su tuo, koks jis buvo 2024 m., yra du nepalyginami dalykai. Mes iš tikrųjų realiai susirūpinome savo krašto apsauga ne tik deklaracijų lygiu, bet realiais sprendimais.
– Krašto apsaugos finansavimas yra vienas pagrindinių prioritetų. Bet valdžia galbūt ir artėjant savivaldos, mero rinkimams kalba apie tai, kad skirs daugiau lėšų išmokoms įvairioms ir visa kita. Apibendrindamas daugybę klausimų, kuriuos, norėjau jums užduoti, paklausiu taip: vis dėlto, ar jūs nematote grėsmės, kad imame pernelyg išlaidauti? Nematote rizikų?
– Kol kas ne. Kol kas nematau, nes puikiai suprantu Europos Komisijos situaciją ir tikrai labai gerai žinau, kokios nuotaikos yra Briuselyje ir koks yra požiūris.
Manau, kad tikrai turėtume pakankamai argumentų pristatyti priežastis Europos Komisijai, kodėl mūsų biudžeto deficitas tapo pertekliniu.
Jis tikrai yra daug lankstesnis į gynybos išlaidas patiriančias, ypač Rytų flango, valstybes. Ir manau, kad tikrai turėtume pakankamai argumentų pristatyti priežastis Europos Komisijai, kodėl mūsų biudžeto deficitas tapo pertekliniu.
Jis tikrai yra absoliučiai šimtu procentų susijęs su mūsų krašto apsaugos prioritetu. Bet man labai svarbu taip pat žinoti, kad mes neaukojame visų kitų tikslų, tame tarpe ir pensininkų pensijų kėlimo. Visko nesudeginame ant karo ir krašto apsaugos altoriaus ir kad tiek, kiek tai yra įmanoma, mes stengiamės, kad tos buvusios necivilizuoto lygio pensijos Lietuvoje, tegul šiandien ir nėra dar civilizuotos Vakarų Europos požiūriu, bet jos artėja ir artėja pakankamai sparčiai prie to lygio. Tai man, jeigu norite, tai yra svarbu net ir, na, iš tokios, žinot, legacy pusės žvelgiant į šitą dalyką.
Nuo 2019 metų mano vienas iš siekių buvo, kad pensijos Lietuvoje būtų orios, skaičiuojant eurais. Ir jeigu 2029 metais aš galėsiu konstatuoti, kad tai pavyko padaryti, tai bus vienas iš tų punktų, kuriuos aš kukliai prisirašysiu ir savo asmeniui.
Svarbiausi antros kadencijos siekiai
– Jau artėja jūsų antrosios kadencijos pusiaukelė. Prisimenat, kai buvot perrinktas antrai kadencijai, buvo įvairiausių pasvarstymų, kaip atrodys antroji Gitano Nausėdos kadencija. Vieni ekspertai, politikai kalbėjo apie tai, kad prezidentas gali būti labiau paradinis, nes jo nebeslėgs perrinkimo našta. Galbūt mažiau kritiškas valdantiesiems. Kiti kalbėjo priešingai. Pone prezidente, kurios prognozės, įžvalgos jums pasirodė, na, taikliausios, o kurios galbūt jus netgi prajuokino, prisimenant tas diskusijas? Ir kaip tą savo pusiaukelę, tos šlubos anties, kaip ji vadinama, erą, įvertintumėt?
– Paradiniu niekad nenorėjau būti, bet aš tikrai šioje kadencijoje ramiau reaguoju į kritiką. Matyt, kad tai yra natūralu. Pirmoje kadencijoje dar priimi tą kritiką kažkaip žvelgdamas ir į galimybę būti perrinktam, ir žvelgi į tai taip pat ir šito aspekto požiūriu.
Bet dabar, kuomet aš jau labai aiškiai žinau, kodėl ta kritika būtent iš tų žmonių, kodėl ta kritika nuolat pasikartoja ir vis apie tą patį, tai tiesiog paprasčiausiai pradedi mažiau į ją reaguoti ir supranti, kad yra dar labai daug dalykų, kuriuos noriu padaryti.
Ir tai būtų sutvarkymas, kad visus sąjungininkus turėtume čia, Lietuvoje. 2022 metais dar net ne su šituo kancleriu, o su kancleriu Olafu Scholzu mes pasirašėme Vilniaus memorandumą, kuris numatė Vokietijos brigados dislokavimą. Ir tai, džiaugiuosi, įvyks dar mano antrosios kadencijos metu. Iki 2027 metų pabaigos turėsime Vokietijos sąjungininkus čia su visa technika, su viskuo.
Man buvo labai svarbu, kad amerikiečiai liktų Lietuvos Respublikoje, ir prie to pridėjau nemažai pastangų, todėl man taip pat bus labai svarbu žinoti, kad amerikiečiai kartu su vokiečiais yra čia.
Na, ir aš labai tikiuosi, kad iki 2029 metų, kuomet įvyks kiti prezidento rinkimai, bus labai aiškiai atsakyta į klausimą – įgyvendinome mes savo siekį sukurti bent jau pagrindus mūsų nacionalinės divizijos ar ne?
Penkiaprocentininkai pirmiausia mes todėl, kad mums verkiant reikia sustiprinti savo krašto gynybą tiek, kad mūsų krašto niekas nepultų.
Labai tikiuosi, kad štai šitos aukos, kurias mes dabar skiriame, ne dėl to, kad kažkam patiktume, kad pasigerintume kažkokiems kitiems pasaulio lyderiams sakydami, kad mes penkiaprocentininkai.
Penkiaprocentininkai pirmiausia mes todėl, kad mums verkiant reikia sustiprinti savo krašto gynybą tiek, kad mūsų krašto niekas nepultų.
Ir jeigu tai bus padaryta, tai bus geriausia, kuomet aš galėsiu estafetės lazdelę perduoti kitam prezidentui ne nukritusią ant grindų, o oriai pakeltą.
Įvertino K.Budrio kalbas apie tai, jog nesieks prezidento posto
– Kalbant apie tą estafetę, pone prezidente, prieš savaitę laidoje dalyvavęs užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, buvęs ir jūsų patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, pasakė, kad jis nekandidatuos į prezidentus, nors, regis, dėl jo galimo kandidatavimo vyko praėjusią vasarą įvairios perturbacijos. Šiek tiek ir pašaržuodamas, pajuokaudamas paklausiu: tai ką paskirsite dabar savo įpėdiniu, jeigu ponas Budrys neketina kandidatuoti į prezidentus?
– Mažiau klausykite, ką politikai kitą kartą sako. Jie sako tai, ką jie nori pasakyti tuo laiko momentu, bet aš tikrai galėčiau pateikti labai daug pavyzdžių mūsų nesenoje Lietuvos istorijoje, kuomet po to išryškėja, kaip tikri kandidatai į prezidentus ilgus mėnesius sakydavo, kad jie apie tai negalvoja. Ir ponas Skvernelis 2019 metais tą darė, 2018 metų pabaigoje.
Taigi, žinote, net ir (Ukrainos, – red. past.) prezidentas Zelenskis prieš 2019 metų rinkimus irgi sakė, kad jis galbūt eis, bet greičiausiai neis.
Planai po kadencijos pabaigos
– Pone prezidente, o jūs pagalvojote jau ką veiksite baigęs kadenciją?
– O taip – jeigu sveikata leis, tai aš būsiu keliautojas. Aš tikrai dar daugybės miestų ir gražių vietų pasaulyje nesu matęs. Jeigu tiktai leis galimybės, be jokios abejonės, norėčiau aplankyti. Daug kas nepamatyta arba pamatyta per kortežo langą, kas iš esmės reiškia, kad nieko nepamatyta.
Na, ir, be abejo, reikia perskaityti daug knygų, kurias dabar turiu savo bibliotekoje. Tai galbūt jos gražiai atrodo lentynose, bet jos neperskaitytos, o neperskaityta knyga – verkia.
– Esame turėję pavyzdžių, kai buvę šalies vadovai vėliau tapdavo premjerais. Dabar aš, aišku, vadovaudamasis tuo jūsų ankstesniu patarimu, paklausiu jūsų, nes irgi yra kalbų: galbūt jūs norėsite, pretenduosite vadovauti Vyriausybei? Yra tokių pasvarstymų, tokių minčių? Ir, aišku, jeigu jūs sakysit, kad ne...
– Tai jūs vis tiek nepatikėsite, tai beprasmiška ką nors sakyti. Aš tiktai pasakysiu vieną dalyką. Tie dešimt metų... Na, gerai, tvarkoj, dabar praėjo daugiau kaip septyneri metai. Jie tave tiek viduje išdegina, kad nežinau, kada ten vėl galės kažkas pradėti augti.
Tie dešimt metų... Na, gerai, tvarkoj, dabar praėjo daugiau kaip septyneri metai. Jie tave tiek viduje išdegina, kad nežinau, kada ten vėl galės kažkas pradėti augti.
Tai tas išdeginimas visomis prasmėmis ir emocijos... Emocijų amplitudės yra didesnės negu gyvenant ramų ir tokį, sakyčiau, stabilų gyvenimą. Tai šitoje vietoje tiek problemos, tiek krizės, kurios užklumpa, tiesiog tas emocines amplitudes padaro tokias didžiules, kad, na, žmogus tiesiog nori emociškai pailsėti nuo visko, net nuo viešumo.
Nesinori to viešumo, nors kartais jis nebūna negatyvus, kartais jis būna pozityvus ir labai malonu, kuomet žmonės reaguoja į tave maloniai.
Bet, kita vertus, aš nelaikau savęs tokiu labai ekstravertišku žmogumi.
Aš manau, kad aš turiu savyje intraverto požymių, bet kartais tas intravertas sako: „Užteks. Tau reikia daugiau būti žmonėse, nes tu pasisemi iš jų energijos.“ Tada aš kompensuoju tą savo poreikį bendrauti, kartu ieškoti sprendimo, džiaugtis, liūdėt. Visa tai man patinka.
– Tai jeigu rytoj atsikeltumėte ir niekas jūsų nepažintų – nei politikai, nei žurnalistai, nei rinkėjai, – ką darytumėte?
– Man tai nebūtų jokia problema, nes, pavyzdžiui, nuvažiuoji į tą pačią Madeiros salą ir tavęs nepažįsta, ir tau taip gera. Va, bet iki to laiko, kol kas nors iš kitos gatvės pusės nesušaukia: „Prezidente, laba diena!“
Linkėjimai V.Adamkui
– Paminėjot, kad prezidento darbas kainuoja labai daug nervų, pastangų, įtampos daug. Turim pavyzdį – prezidentą Valdą Adamkų, netrukus minėsiantį šimtmetį. Štai, nepaisant įtempto darbo, viešumos ir viso kito, turėsime labai gražų jubiliejų. Tiktai apkartino šiek tiek tą būsimą įvykį žinia apie prezidento Valdo Adamkaus ligą. Jis pateko į ligoninę. Gal kalbėjot, bendraujat su prezidentu? Žinot ką nors daugiau apie jo sveikatą?
– Nenorėčiau kalbėti daugiau, negu šiuo metu žinoma, bet galiu pasakyti tik viena, kad prezidentas sveiksta. Taip, prezidentas patyrė rimtų problemų, buvo atlikta chirurginė intervencija. Patys suprantate, kad devyniasdešimt devynerių metų žmogui tokios intervencijos kainuoja, bet šiandien jo būklė tikrai stabilizuojasi, ir aš labai tikiuosi, kad jis tikrai galės visomis prasmėmis pasidžiaugti tuo nuostabiu, nuostabiu, kito žodžio nerandu, jubiliejumi, kurį jis netrukus pasitiks.
Tai švęs visa Lietuva, švęsiu aš asmeniškai, nes tai yra žmogus, kuris, kaip reta politikoje, neprarado žmogiškumo per tuos dešimt savo prezidentavimo metų.
Tai švęs visa Lietuva, švęsiu aš asmeniškai, nes tai yra žmogus, kuris, kaip reta politikoje, neprarado žmogiškumo per tuos dešimt savo prezidentavimo metų. Tai ištinka toli gražu ne kiekvieną politiką.
Ir mes pasidžiaugsime visi kartu ir palinkėsime prezidentui Valdui Adamkui sveikatos.
– Ačiū jums, jums taip pat sveikatos linkiu.
