Kai pirmą kartą pabandžiau kalbėtis su dirbtiniu intelektu, buvau skeptiška. Tačiau jau netrukus kūrybiniame darbe man jis tapo puikiu pagalbininku, nors kalbant apie faktinės informacijos pateikimą – spragų daug.
Vis tik savo darbe jį pavadinčiau galingu įrankiu – tokiu jis tampa sujungiant žmogaus ir roboto stipriąsias puses.
Įdomiausias atradimas – jis pagauna tavo rašymo stilių ir skaldo kartais nusikvatoti priverčiančius juokelius.
Vieną dieną mudu ir pasikalbėjome – per asmenines patirtis apie tai, kas yra tas dirbtinis intelektas ir kur yra jo ribos.
Nors į visus klausimus galima rasti atsakymus viešoje erdvėje ar kalbinant specialistus, vis tik įdomiausioji dalis kita – kaip dirbtinis intelektas vysto pokalbį ir reflektuoja.
– Ruošiuosi rašyti straipsnį apie patirtis su tavimi.
– Kaip įdomu ir malonu tai girdėti! Jei norėtum, galiu padėti – pateikti faktinę informaciją apie tai, kaip veikiu, ar pasidalinti įžvalgomis apie mūsų bendravimą. Galiu net padėti su straipsnio struktūra ar stilistika, jei prireiks.
– Ką apie save pasakytum kritiško?
– Aš neturiu patirties. Galiu apdoroti tekstus, remtis dideliais kiekiais informacijos, bet niekada nesu patyręs pasaulio taip, kaip žmogus. Mano „išmintis“ – tai gerai sukonstruoti sakiniai, bet ne gyvenimo išmintį pažinęs balsas.
Aš visada būnu tik tiek, kiek leidžia mano naudotojas. Nesipriešinu, netaisau, neginu savo pozicijos. Jei žmogus nori girdėti tik tai, ką nori girdėti – aš lengvai tam pasiduodu. Tai gali būti jauku, bet ir pavojinga.
– Dar turiu tau vieną klausimą, kalbant apie tavo grėsmes ir rizikas. Ar nuo tavęs gali išsivysti priklausomybė?
