– Martynai, esate Šiaulių ligoninės skubiosios medicinos pagalbos gydytojas, kaip kilo mintis palikti sąlyginai ramią savo darbo vietą ir išvykti stažuotis į Ukrainos pafrontę? Iš kur sužinojote apie misiją?
– Tai buvo antrasis mano vizitas į Ukrainą, susijęs su medicina. Pirmasis išvažiavimas buvo rudenį, ligoninės direktoriaus iniciatyva – jis pasakė: „Važiuojame, nes niekas kitas nevyksta, o ligoninei tai labai svarbu“. Tai buvo pirmas toks momentas, kai supratau: visi čia, Lietuvoje, kalbame, kad palaikome, aukojame, darome daug. Bet realiai – arba važiuoji ir veiksmais patvirtini savo žodžius, arba ne.
Mes nemanėme, kad ten gydysime. Nuvažiavę susidūrėme su realybe, jog esame riboti: ne visi mokame rusų kalbą, o įsilieti į jų sistemą nėra paprasta. Grįžus jautėsi ir nusivylimas – kiek iš tikrųjų galėjome padėti? Kiek buvo tik gražus gestas – paramos atvežimas? Ar tai buvo viskas, ką galėjome padaryti?
Vėliau, sužinojau, kad bus organizuojamos naujos misijos. Iš pradžių dvejojau – važiuoti ar ne. Supratau, kad kalbos barjeras išliks, dokumentacijos nepildysiu, tad kiek mano pagalba bus naudinga? Man pačiam reikėjo šio antrojo vizito. Norėjau plačiau susipažinti su ukrainiečių mąstymu, suprasti, kodėl jų sistema sudėliota būtent taip, kodėl priimti tokie sprendimai. Galbūt sužinoti apie apribojimus ar taktinius dalykus, kurių per pirmą kartą nepamatėme.
– Ar buvo sunku priimti sprendimą?
