Nuvažiavęs į Vilnių, Kauną ar Varėną, iš ten Ignas toliau vyksta traukiniu. Šiemet jis jau pabuvojo Paneriuose, Naujojoje Vilnioje, Marcinkonyse, Matuizose, Radviliškyje, Kupiškyje, Jonavoje ir Ignalinoje.
Vaikinas norėtų studijuoti logistiką. Tai nėra tiesiogiai susiję su geležinkeliais, bet galimybė dirbti geležinkelių transporto įmonėje – išlieka.
Ignas traukiniais domisi nuo pat mažens, kai vieną kartą pažiūrėjo su šia bėgiais riedančia transporto priemone susijusį filmą, kurio pavadinimo dabar jau nebeprisimena.
„Nuo to laiko man ir pradėjo patikti traukiniai. Pirmoji kelionė traukiniu buvo, kai buvau septynmetis, tada važiavau Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu nuo Anykščių iki Rubikių ežero. Vienas ryškiausių tos išvykos prisiminimų, kai senelis mane nusivedė iki keleivinio vagono galo, atidarė duris ir, laikydamas už rankų, parodė, kaip atrodo vagonų sukabinimas“, – pasakoja Ignas.
Būsimam abiturientui ankstesniais metais yra tekę važiuoti traukiniu Suomijoje ir Danijoje. Jis jau yra lankęsis traukinių stotyse Rygoje, Jelgavoje (Latvija) ir Taline, Estijoje.
O Lietuvoje septyniolikmetis alytiškis lankėsi Druskininkų (dabar toje vietoje Druskininkų turizmo informacijos centras), Šeštokų, Pravieniškių, Kaišiadorių, Valkininkų, Kybartų, Marijampolės, Jonavos, Kauno, Vilniaus, Panerių, Naujosios Vilnios, Radviliškio, Varėnos, Kupiškio, Ignalinos, Marcinkonių geležinkelio stotyse.
Pernai Ignas aplankė buvusią stotį Poteronyse, taip pat buvusią Glūko geležinkelio stotį, kuri dabar priklauso privačiam asmeniui, ir Glūko geležinkelio tilto fragmentus. Kybartuose teko pabuvoti po geležinkelio stotimi esančiuose požemiuose.
Glūko geležinkelio stotis – maža, bet itin įdomi stotelė. Aplink – miškai ir ramybė, tačiau čia vis dar juntamas kadaise gyvavusio geležinkelio pulsas. Dabar tai privati valda, tačiau ten vasaras leidžiantis vyras mielai sutiko Igną įsileisti ir parodyti pastatą, kuris dabar yra jo sodyba, bei leido pasivaikščioti ir patyrinėti, kur kažkada važiavo traukiniai.
„Kelionė į Kybartus atvėrė visai kitokią geležinkelio pusę – sienos ir pasienio miesto dvasią. Įspūdį paliko išlikęs stoties pastatas ir tai, kaip miestas vis dar gyvena prisiminimais apie buvusią reikšmę. Taip pat gidas Vitas parodė ir papasakojo apie jos požemius, kurie yra tikra paslaptis.
Požeminiai tuneliai ir patalpos buvo įrengti XIX a. pabaigoje, kai Kybartai tapo strateginiu Rusijos imperijos pasienio miestu“, – sako gimnazistas.
-
Susisiekimo geležinkeliais populiarumas Latvijoje pirmąjį pusmetį išaugo 12 proc.
-
„Rail Baltica“ Lietuvoje vadovas: traukinys Varšuva–Talinas 2030 metais – siekis, bet ne garantija
-
Jūsų vaikui patinka traukiniai? Turime išskirtinį pasiūlymą
-
Bandomasis LTG grupės projektas: ar parafininis dyzelinas gali tapti saugia alternatyva?
Šiemet I.Blaževičius traukiniais pradėjo važinėti savarankiškai.
Pirma išvyka buvo autobusu į Varėną, o tada – traukiniu į Marcinkonis.
„Vėliau iš Vilniaus važiavau į Panerius ir į Naująją Vilnią. Paneriuose aplankiau Panerių tunelį, o Naujojoje Vilnioje – garvežį, kuris stovi kaip paminklas gyventojų trėmimams atminti.
Naujosios Vilnios stotis – viena seniausių stočių Lietuvoje, įkurta 1860–1862 metais. Ten domėjausi, kaip maža stotis XIX amžiuje padėjo sujungti Vilnių su Peterburgu ir Varšuva.
Taip pat iš Vilniaus traukiniu dar esu važiavęs į Jonavą ir Ignaliną. Labiausiai man įsiminė Jonavoje esantis geležinkelio tiltas, einantis per Nerį.
Mano įdomiausias maršrutas buvo – Vilnius–Klaipėda, kai važiavau į Jonavą antros klasės keleiviniu vagonu. Kelionės metu sėdėjau kupė, kuri buvo atskirta nuo kitų antros klasės sėdimų vietų. Kelionės metu teko matyti daug vaizdų pro langą“, – apie išvykas pasakoja alytiškis gimnazistas.
Kai važiuoja traukiniu, jis dažniausiai stebi pro vagono langą besikeičiančius vaizdus, filmuoja ir fotografuoja juos, kartais su ausinėmis klausosi muzikos.
Dabar Ignas jau daug žino ir apie traukinių tipus, domisi geležinkelio istorija.
„Traukinys – tai ne tik transporto priemonė, bet ir laiko bei istorijos vežėjas“, – sako jis, džiaugdamasis, kad kelionės traukiniu duoda progą aplankyti vietas, susijusias su geležinkeliais.
O jei traukiniai važiuotų tiesiai iš Alytaus?
„Manau, kad tokia idėja turi savo pliusų ir minusų. Jei, pavyzdžiui, būtų maršrutas nuo Alytaus iki Kauno, tai tada reikėtų važiuoti pro Šeštokus ir Marijampolę, kadangi nėra geležinkelio linijos, kuri keliautų tiesiai iš Alytaus į Kauną.
Tas pats būtų, jei egzistuotų maršrutas nuo Alytaus iki Vilniaus, kadangi geležinkelio ruožas Alytus–Varėna buvo išardytas prieš beveik 100 metų. Bet jei, pavyzdžiui, būtų maršrutai iki Šeštokų, Marijampolės ar kitų artimų miestų, manau, kad tai būtų puiki idėja“, – tokia gimnazisto Igno nuomonė.
