Šių metų lapkritį visa Lietuva minės V.Adamkaus 100-ąjį jubiliejų. Šiai ypatingai progai Kauno Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos bendruomenė paruošė išankstinę dovaną – Prezidento Valdo Adamkaus vardo giraitę, kuri penktadienį buvo sodinama Dubravos regioninio padalinio Vaišvydavos girininkijoje augančiame Pajiesio miške.
Balandžio 24 dieną, pradėję nuo 9 valandos ryto ir žadėję darbuotis iki 17 valandos, 2,7 ha teritorijoje gimnazijos mokiniai, jų tėveliai, mokytojai ir kiti garbūs svečiai savo rankomis pamainomis pasodino apie 7300 įvairiausių medelių – ąžuolų, eglių, liepų, juodalksnių, beržų. Sodinamas mišrus miškas, kad jis būtų atsparesnis kenkėjams.
-
Plinta širdį virpinantys Almos Adamkienės žodžiai – sujaudino tūkstančius: „Lietuvos princesė Diana“
-
Valdas Adamkus namuose per Atvelykį sulaukė netikėtų svečių: jautri mažųjų dovana ir dosnus prezidento gestas
-
Paaiškėjo šeštoji prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatė
-
Minint prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį jubiliejų, Vaišvydavos girininkijoje bus sodinami medeliai
Tokia išskirtine iniciatyva siekiama įprasminti V.Adamkaus gyvenimą, puoselėtas vertybes bei ypatingą ryšį su Kaunu ir Lietuva, išreiškiama pagarba. Kaip tikina gimnazijos bendruomenė, tai ne tik simbolinė dovana Prezidentui, bet ir gyvas palikimas ateities kartoms.
Galės pasakoti anūkams
Kaip apie iniciatyvą 15min teigė Kauno Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos direktorė Rita Mikalauskienė, penktadienį ne tik atidengta V.Adamkaus vardo giraitės lentelė, tai – ilgalaikis projektas, kuris bus saugomas girininkų ir pačios gimnazijos bendruomenės.
Paklausta, kodėl giraitei pasirinkta būtent ši vieta, direktorė paaiškino, kad ją, kuo arčiau gimnazijos, jog bendruomenė galėtų dažnai lankyti, parinko Valstybinė miškų urėdija – reikėjo didelio ploto, o jį rasti nebuvo lengva. Prie pat Kauno, pačiame Kaune tokio kiekio medžių nepasodinsi.
„Džiugus ir prasmingas procesas. Norėjosi, padovanoti šią girią visai Lietuvai, kad kiekvienas vaikas, kiekviena šeima galėtų pasodinti šimtmečio ąžuoliuką, kaip prisiminimą, jog jis mokėsi gimnazijoje tuo metu, kai Prezidentui V.Adamkui sukako 100 metų. Galės lankytis giraitėje ir baigę mokslus, prisimins, kad buvo tokia diena, pasakos vaikams, anūkams: „Aš čia sodinau“. O ir mūsų gimnazijos vardas įpareigoja puoselėti šios asmenybės atminimą.
Galvojome, kaip padaryti, kad ta šimtmečio dovana būtų išskirtinė. Esame dovanoję įvairių šiltų dovanų Prezidentui, bet dabar norėjosi kaip dovaną įprasminti tą tvarų darbą, kuris išliks ilgam. Tai yra bendrystė, sąsaja su tuo, kas esi, kur mokaisi, kas tave įkvepia, kokios vertybės puoselėjamos“, – pabrėžė pašnekovė.
Pasak jos, gamtos išsaugojimas, medžių sodinimas jų gimnazijai nėra kažkas naujo.
„Esame išskirtinė gimnazija tuo, kad turime savitą ekologijos ir aplinkos technologijų sampratą. Svarbu, kad vaikas nuo pirmų žingsnių suprastų, kas tai yra, kad gamtos, sveikatos puoselėjimas jam būtų natūralus“, – patikino R.Mikalauskienė.
Prezidento padėka
Kaip teigė gimnazijos direktorė, Prezidentas V.Adamkus buvo nustebintas, dėkingas, itin džiaugėsi sulaukęs tokios dovanos, tikino, kad tai – nuostabi idėja. Atsiuntė jis gimnazijai ir sveikinimą.
„Prezidentas teigė, kad nėra geresnės dovanos. Džiaugėsi, kad mes puoselėjame jo darbus, auginame mišką, saugome gamtą, stengiamės įkvėpti visą jaunimą, kurį ugdome“, – sakė gimnazijos direktorė.
Perskaitytas ir V.Adamkaus šia proga gimnazijai atsiųstas padėkos žodis.
„Noriu perduoti nuoširdžius dėkingumo ir pagarbos žodžius visiems, susirinkusiems sodinti Lietuvos miško. Taip, Lietuvos miško, nes kad ir kur mes sodintume savuosius medžius, kad ir į kurį gimtinės kraštą norėtume nuvykti ir jį papuošti, visa tai – Lietuva, jos žaliasis rūbas ir jos gamtiškoji siela.
Žmogaus bendravimas su gamta, kultūra visada buvo ir visada bus neatskiriama bendrosios kultūros dalis, todėl bet kurios valstybės visaverčiam gyvenimui, šalia universitetų ir gamyklų, valdžios institucijų ir gyvenamųjų namų, būtina gamta, – saugoma, gerbiama ir tęsiama. Unikali kiekvienos valstybė, nepakartojama, kaip jos veidas ir jos siela.
Džiaugiuosi, kad Lietuva tai supranta, džiaugiuosi, kad be viso kito esame ir girių kraštas. Kiekvienas pasodintas medis – ne tik būsimas miškas, jaunuolynas ar būsima sengirė, tai mūsų laiškas ateitiems kartoms, tai liudijimas, kad mums rūpi, kaip gyvens ateities žmonės“, – dėkojo V.Adamkus.
Prezidentas teigė, kad nėra geresnės dovanos.
„Man tai – gražiausia dovana. Ačiū už tai, kad jūsų dėka Lietuvoje randasi daugiau grožio – tiek gamtinio, tiek dvasinio. Ačiū už tai, kad Lietuva ir toliau išliks didinga miškų šalimi“, – pabrėžė jis.
Dirbo pamainomis
Pirmieji sodinimo darbus penktadienį pradėjo vyresnių klasių mokiniai. Atvežti autobusais, vaikai buvo apmokomi girininkų.
Apsiginklavę pusiau cilindriniais bei vamzdiniais sodikliais, skambant žymioms lietuviškoms dainoms, jie sodino įvairiausius medelius.
Tikimąsi, kad prigis jų apie 97 proc. Kiek tiksliai, paaiškės jau po kelių mėnesių.
Baigus sodinimo darbus, mokinių klasėms buvo įteikiami specialūs sertifikatai. Vienus vaikus netrukus pakeisdavo kiti.
Nuo 14 val. į sodinimus prisijungė ir mokinių tėveliai. Manoma, kad iš viso bent po vieną medelį penktadienį pasodino apie 1500 gimnazijos bendruomenės narių.
„Vien tėvų prisiregistravo apie 500“, – informavo R.Mikalauskienė.
Sodinimas – tik pradžia
Kaip teigė 15min pakalbintas girininkas Aivaras Audėjaitis, sodinimas – tik pirmas žingsnis. Reikės daug kartų apie kiekvieną medelį apeiti, jį paglostyti, repelentais apsaugoti, žolę nupjauti, kad šviesos turėtų.
„Iki 20-ties metų nuolatos vaikštome ir žiūrime, kad pasodintas medelis augtų puikiai. Jie dabar tik pradeda savo gyvenimą. Čia jiems augti iki 70, 80 ar net 100 metų. Sunku pasakyti, kiek tiksliai. Jei nebus kokių kataklizmų, kaip sausra, gaisras – tai gali pakeisti medelyno gyvenimą“, – koks tai ilgas procesas, atskleidė girininkas.
Paklaustas, ar Lietuvoje dar yra giraičių, kurioms suteiktas asmenybių vardų ir pavardžių pavadinimas, A.Audėjaitis atsakė, kad yra, bet ne daug.
Valdas Adamkus: „Tai liudijimas, kad mums rūpi, kaip gyvens ateities žmonės.“
„Yra nemažai partizanų vardo giraičių, ten, kur buvo jų bunkeriai, kur jie žuvo“, – patikino girininkas.
Tačiau toks atvejis, kai giraitei suteikiamas kokios asmenybės vardas ir pavardė, dar tai asmenybei esant gyvai, – išskirtinai retas.
