Vos pradėjęs dirbti vaikinas nežinojo sistemos ir galiojančios tvarkos, tad labai save spaudė: „Labai stengiausi, dariau viską, ką reikia ir nereikia, spaudžiau save. Pervargdavau. Ilgainiui supratau, ką privalau daryti, ko ne. Labai džiaugiuosi darbo tvarkaraščiu. Kadangi grafikas – slenkantis, kartais dirbu iki vidurnakčio, kartais – iki pietų. Bet man labai smagu tai, kad leidžia išsimiegoti. Jei vieną dieną dirbu iki uždarymo, kitą tikrai pradėsiu gerokai po pietų“.
Pasak naujojo emigranto, jo kolegos – labai draugiški, ir vadovai, ir indų plovėjai bendrauja kaip lygūs su lygiais. Titas džiaugiasi patekęs į tokią malonią aplinką, kokios, pasak jo, ilgai ieškojo ir kolegos. Taip pat vadovai suteikia progą vyrukui užsidirbti.
Nustebo pamatęs, kiek britai geria
Titas džiaugiasi, kad įgavo vadovų pasitikėjimą ir darbo valandų skaičius pakilo nuo 35 per savaitę iki 40 ir daugiau. Taip pat jaunuolį jau palieka darbuotis be pagalbos už baro, leidžia pačiam atidaryti barą.
„Nors atsidarome 10 valandą, visada vienas žmogus turi ateiti anksčiau. Reikia viską paruošti, išnešti į lauką stendą, pelenines, suoliukus ir visa kita“, – sakė vaikinas.
Pastebėjau, kiek daug geria britai. Kiekvieną dieną. Net per darbo pertraukas. Nesvarbu – pirmadienis ar šeštadienis.
Dirbdamas viešojo maitinimo įstaigoje per gana trumpą laiką lietuvis perprato britų alkoholio vartojimo kultūrą ir elgesio etiką.
„Vakarais nuo 23 val. nebeparduodame alkoholio ir pradedame tvarkytis. Po dvidešimties minučių klientai teoriškai turėtų būti išėję, bet taip niekad nebūna, todėl mes pradedame juos raginti eiti namo. Erzina tas raginimas, nes mūsų neklauso. Aš pats eidamas į barą ar restoraną vakare, visada pasidomiu, kada jis uždaromas, ir nesėdžiu, kol išvarys. O jiems – visai vienodai.
Apskritai, dirbdamas bare pastebėjau, kiek daug geria britai. Kiekvieną dieną. Net per darbo pertraukas. O jei dar graži diena, išlenda saulutė, tai ir geria masiškai, nesvarbu – pirmadienis ar šeštadienis“, – žodžių į vatą nevyniojo lietuvis.
Prieš pradėdamas dirbti bare, Titas manė, kad nemažai užsidirbs papildomai iš arbatpinigių. Dabar į klausimą apie juos vaikinas atsako klausimu: „Žinote, kas yra bekontaktinė banko kortelė?“. Kadangi didžioji dauguma prabangaus rajono lankytojų ir gyventojų naudojasi būtent tokiu mokėjimo būdu, arbatpinigių jie nepalieka. Gerai bent tiek, kad bare į sąskaitą įtrauktas aptarnavimo mokestis, kurį kiekvieno mėnesio pabaigoje vadovai padalina visiems darbuotojams, kaip papildomus arbatpinigius.
Pats darbas bare – gana nuobodus ir monotoniškas, tačiau kadangi dirbau perkraustymo kompanijoje, čia man tikrai labai gerai.
Nors likti nei bare, nei Londone Titas nebenori ir blizgančiomis akimis pasakoja, kaip grįžęs namo valgys mamos ir močiutės ruoštą maistą, apie savo patirtį jis kalba gražiai: „Pats darbas bare – gana nuobodus ir monotoniškas, tačiau kadangi dirbau perkraustymo kompanijoje, čia man tikrai labai gerai. Įsidarbinęs čia legaliai supratau, kokia nesąmonė buvo darbas su perkraustymais“.
Pinigų sutaupyti pavyko
Pradėdamas projektą su 15min „Ieškau darbo Londone“, Titas nebuvo tikras, kiek ilgai čia liks, jei ras tinkamą darbą. Įsidarbinęs ir perpratęs sistemą kūrybingas vyras nusprendė nepapildyti juodadarbių emigrantų gretų. Jis užsibrėžė gauti aukštojo mokslo diplomą ir dirbti pagal išsilavinimą. Bet kuriuo atveju, savo patirtį Londone vaikinas vadina naudinga.
„Prieš atvažiuodamas čia nežinojau apskritai nieko, šovė į galvą, sėdau į lėktuvą ir tiek. O dabar pamačiau, kaip čia viskas vyksta ir nėra viskas taip lengva, kaip gali atrodyti prieš atvykstant. Čia – kitoks gyvenimas, galbūt šiek tiek lengviau, nei Lietuvoje, kur gyvenant vienam gal truputį sunkiau save išlaikyti“, – įžvalgomis dalinosi vaikinas.
Čia važiuoti Titas siūlytų žinantiems, kuo nori dirbti, galintiems dirbti daug ir, aišku, mokantiems anglų kalbą: „Be kalbos tikrai nepatarčiau važiuoti čia. Tai – esminis dalykas. Žinoma, galima rasti ir tokį darbą, kuriame kalbos nereikėtų, tačiau užsidarius nuo žmonių, su niekuo nekalbant, dirbant nekvalifikuotą darbą – absoliučiai žlugdomas gyvenimas“.
Studentas teigė neatmetantis galimybės grįžti į Londoną, tačiau į Lietuvą vykti vos po trijų mėnesių jį paskatino nekvalifikuoto darbo patirtis. Jaunuolis teigė kasdien savęs įtikinėjęs, kad jo darbas visai smagus, lengvas ir nėra jau taip blogai. Tačiau kūrybingai asmenybei monotonija įgriso, be to, jis teigė be galo pasiilgęs Lietuvos.
Titas skaičiuoja per mėnesį išleidžiantis maždaug 500 svaro sterlingų, įskaičiuojant nuomą ir visas kitas išlaidas. Vaikinas neslepia, kad kartu su draugais sąmoningai taupo pinigus ir neišlaidauja be reikalo.
„Mes pramogaujam, tačiau taupiai – dažnai keliaujam į parkus, žaidžiam tenisą, jei einame į klubą, pasiimame tik konkrečią sumą pinigų, kad neišleistume daugiau. Tą algą „ištaškyti“ galima ir per vieną dieną, nereikia net stengtis“, – kalbėjo jaunas vyras.
Kelias į sėkmę – išsilavinimas
Naujos patirties ir iššūkių emigruodamas ieškojęs lietuvis Londone rado viską, ko norėjo: „Čia pasikeitė mano požiūris į pinigus, į gyvenimą, apskritai daugybę dalykų. Tų trijų mėnesių man užteko, kad suprasčiau, kaip čia viskas veikia, pamatyčiau kitokio gyvenimo, įgaučiau patirties. Kol kas man pakanka, turiu grįžti ir baigti mokslus“.
Jaunuolis teigė kasdien savęs įtikinėjęs, kad jo darbas visai smagus, lengvas ir nėra jau taip blogai.
Svarstydamas apie grįžimą į Anglijos sostinę vaikinas prisiminė kryžiaus kelius, kuriuos teko nueiti vos atvykus – kaip sunku buvo gauti sveikatos draudimo numerį, atsidaryti banko sąskaitą, užsiregistruoti įvairiose įstaigose ir panašiai. Jis įsitikinęs, kad antrą kartą atvykus jau būtų lengviau, nei pirmą, mat jau turi reikalingus dokumentus.
„Iš pradžių Londone sunku visiems. Manau, nebūna taip, kad vos atvažiavus čia gyventi iš kitos šalies viskas iš karto – tobula. Man rodos, kad daugeliui atvykėlių būna tokia pradžia. Žinoma, priklauso ir nuo žmogaus, gal kitiems bare patinka ir dirba jame dešimtmečius.
Supratęs, kad darbas bare man nėra pasiekimas, nusprendžiau baigti mokslus. Žinau, kad norint kažko pasiekti reikia atitinkamo išsilavinimo. Kiekvieną dieną eidamas į darbą aš konkrečiai žinau, ką darysiu, nes visada viskas taip pat. Manau, nesugebėčiau dar ilgiau kasdien kartoti tų pačių dviejų frazių: „Yes, please“ „Who's next?“ („Taip, klausau“, „Kuris – kitas?“, angl., aut. past.)“, – apie savo apsisprendimą grįžti į Lietuvą pasakojo lietuvis.
Planuodamas kelionę namo Titas neatmeta galimybės, kad jam tiesiog reikia pertraukos ir poilsio, mat geriausiu atveju per savaitę jis gauna vieną laisvą dieną. Kai kuriomis dienomis vaikinas dirba po 12 valandų per parą, tad jaučiasi išvargęs.