Šachmatais žaidžia ne su Vytautu Landsbergiu
Tokių detalių iš savo jaunystės Vyriausybės narys pažėrė penktadienio vakarą Marijampolėje surengtame tradiciniame forume.
Renginio moderatorius signataras Algirdas Kumža prisiminė, kad buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis kartą gyrėsi rekordiniais metais – į užsienio komandiruotes vyko 57 kartus, taigi dažniau nei kartą per savaitę. Būdavo, esą sugrįžęs net nepalikdavo oro uosto – žmona tik atveždavo švarius marškinius ir jis keliaudavo toliau.
„Man indų ambasadorius Kijeve sakė: jūs, europiečiai, turite išmokti meditacijos, kitaip neišgyvensite tokio tempo“, – sakė Ukrainoje ambasadoriavęs A.Kumža ir pusiau juokais pasidomėjo: ką ministras L.Linkevičius vartoja, kad atlaikytų intensyvų ritmą.
„Mėgstu vairuoti. Tuomet išsikraunu. Tai ir privalumas, kai užeina stresas: vairuodamas negali draskytis. Nekalbu apie tūkstančio kilometrų keliones – tai jau darbas. Mėgstu greitį, bet ne taip, kad lyg išprotėjęs būčiau“, – kelioms dešimtims marijampoliečių atviravo diplomatijos vadovas.
Prezidentas Algirdas Brazauskas pasikvietė Liną Linkevičių ir įspėjo, kad teks imtis ministro pareigų. „Sakau: juokaujate, man tik 32 metai.“
Atsipalaiduoti jam padeda ir protinis darbas – žaidimas šachmatais. „Su (europarlamentaru Vytautu) Landsbergiu?“ – juokais pasiteiravo A.Kumža. „Ne, su kompiuteriu, – atkirto ministras. – Yra toks pasaulinis klubas – užsiregistruoji, loterijos būdu parenka partnerį ir žaidi.“ Jis teigė anksčiau mėgdavęs žaisti tenisą, važinėti dviračiu – tai irgi pakrauna, bet dabar tam nebelieka laiko.
Maždaug pusę laiko L.Linkevičius praleidžia užsienyje. „Dabar nepopuliaru kalbėti apie privačius lėktuvus, bet turint privatų lėktuvą… – kiek ironiškai prasitarė jis, turėdamas omenyje dabar jau buvusios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės skrydį į Kazachstaną vieno iš forumo organizatorių – „Arvi“ įmonių grupės užsakytu lėktuvu. – Išvažiuoji dviem savaitėms į penkias vietas, dalyvauji susitikimuose su aukščiausiais pareigūnais, žurnalistais, reikia vežtis medžiagą, ruoštis.“ Vėliau L.Linkevičius pajuokavo ieškojęs „vipinio“ reiso į Marijampolę, bet tokio nerado.
Kartu diplomatijos vadovas pripažino, kad jau priprato prie intensyvaus darbo ritmo ir laisvą minutę kartais net apima nerimas: „Kai šitas ritmas nutrūksta, atsiranda abstinencijos sindromas. Niekas neskambina, nereikia nieko daryti…“
Galvojo, kad ministro pareigoms bus per jaunas
L.Linkevičius vidurinę mokyklą Kaune baigė aukso medaliu. Nors mokytis sekėsi, konkrečių planų dėl ateities neturėjo. „Pavydėjau tiems, kurie žinojo nuo vaikystės, kuo bus. Bendraklasė buvo sienlaikraščio redaktorė. Žinojo, kad bus žurnalistė, ir ja tapo. O mano blaškymasis vyko tarp žurnalistikos ir mašinų gamybos“, – kalbėjo ministras.
Kartą jam po ranka pasipainiojo bukletas apie automatiką: „Kosmosas, robotai… Pagalvojau, kad įdomu. Nuėjau priduoti dokumentus: tuščia, nė gyvos dvasios. Klausia: kur jūs? Sakau: į tą fakultetą. Išgirdau: ką jūs, jie nežino, ką ten veikia…“
Pernai gruodį prisiekęs L.Linkevičius ministro pareigas eina jau trečiąkart. Anksčiau jis du sykius vadovavo Krašto apsaugos ministerijai. Pirmą kartą ministru tapo 1993 m. rudenį, kai dėl įvykių pakaunėje, į mišką pasitraukus būriui maištaujančių savanorių, atsistatydino Audrius Butkevičius.
„Mėgstu greitį, bet ne taip, kad lyg išprotėjęs būčiau.“
Tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas pasikvietė Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininką L.Linkevičių ir įspėjo, kad teks imtis ministro pareigų. „Sakau: juokaujate, man tik 32 metai. O jis: aš tokio amžiaus buvau plano komiteto pirmininkas“, – prisiminė diplomatijos vadovas.
„Mane paskyrė pačiame įvykių apogėjuje. Vakar prisiekiau, o šiandien girdžiu per radiją: nušovė mergaitę. Galvoju: aš ministras, gal reikia važiuoti į Kauną? Sėdau ir nuvažiavau. Nuėjau į komisariatą, klausia: ko nori? Sakau: šiaip aš ministras… „O…“ Tada nulydėjo mane į mišką.“
L.Linkevičius prisiminė buvo paklaikęs ir net nesuprato, kur papuolė. Vėliau jis nuvažiavo atsiprašyti nušautos mergaitės tėvų. „Jausmas buvo nekoks…“
Pasak jo, metas buvo labai sunkus ir ne tik dėl savanorių maišto. Ministeriją ir kariuomenę teko sukurti nuo nulio, mat LTSR gynybos ministerijos neturėjo. Nebuvo nei technikos, nei pastatų – „ne taip, kaip kitose šalyse – persirengė, pakeitė paveikslus ant sienų ir viskas“.
1994 m. prasidėjo tarptautiniai projektai su danais ir amerikiečiais. Daugelis norėjo padėti jaunai valstybei, todėl Lietuva pradėjo siųsti specialistus į užsienį tobulintis. Tačiau, anot ministro, nesant pinigų įmantriai technikai ši investicija – į žmogų – buvo pati geriausia.
Prieš porą metų prasidėjusių Marijampolės forumų rengėjai ir rėmėjai – „Arvi“ įmonių grupė, Baltijos agroverslo institutas, VšĮ „Sveikatingumo idėjos“. Šią diskusiją iš dalies finansuoja Užsienio reikalų ministerija.
