Tąnakt Selina bandė nusiraminti skaitydama. Trečią valandą nakties vandenynas jau buvo jos kambaryje. Kitą naktį ji nakvojo bažnyčioje – priekrančių gyventojai buvo evakuoti.
Jeigu Paryžiuje beveik 200 vyriausybių atstovai nebūtų susitarę, kad iki šimtmečio pabaigos pasaulinė temperatūra negali kilti daugiau kaip dviem laipsniais ir šalims reikia siekti dar daugiau – tik 1,5 laipsnio padidėjimo, savarankišką gyvenimą tik pradedančios Selinos namų po kelių dešimtmečių jau nebeliktų.
Net Paryžiaus paktas negarantuoja, kad maršaliečiai, jų kaimynai Ramiajame vandenyne, Bangladešo ir kitų užliejamų kraštų žmonės nebus priversti kraustytis
Tačiau net Paryžiaus paktas negarantuoja, kad maršaliečiai, jų kaimynai Ramiajame vandenyne, Bangladešo ir kitų užliejamų kraštų žmonės nebus priversti kraustytis – jeigu paliksime status quo, milijonai žmonių Selinai dar nesulaukus senatvės taptų klimato pabėgėliais, ir kažkam reikės juos priglausti ir pamaitinti.
Todėl V.Laučius savo teiginiu, kad kova su klimato kaita yra brangiai kainuojanti ir neefektyvi, it apmokėtas naftininkų lobistas bando vietoje padėtį fiksuojančios nuotraukos rodyti apšviestą negatyvą – būtent abejingas laukimas ir nenoras nieko keisti brangiai kainuos, brangiai jau dabar atsieina dabartinė naftos vartojimu paremta ekonomika. Tik kad esame taip prie savo gyvensenos pripratę, jog atrodo, kad ir kitaip būti negali. Ypač Saudo Arabijos šeichams. Ir tai ne vien Selinos tėviškės klausimas – klimato kaita jau dabar sukelia efektus, kuriuos mes net čia, Lietuvoje, jaučiame, pavyzdžiui, stebėdamiesi, kodėl šįmet buvo toks prastas bulvių derlius. Dievaži, Lietuva galėtų bent dėl bulvių kokybės klimato kaita labiau susirūpinti.
Praėjusių dviejų savaičių susitikimas Paryžiuje parodė, kad didžiausias šio amžiaus diplomatinis iššūkis ne mūsų vyriausybės nosiai: Lietuva renkasi susitaikėlišką ir pasyvią poziciją ir nusileidžia net Šiaurės Korėjai, kurios užsienio reikalų ministras Ri Su Yongas Prancūzijoje paskelbė, kad diktatūrinis režimas ketina šalies kalnus apsodinti miškais.
Tebūnie tai tik Kim Jong Uno pertransliuota sapalionė, užtat realistinis Lietuvos įsipareigojimas atrodo išvis nykiai. 100 000 eurų – tiek Lietuva įsipareigojo šiais metais įnešti į Žaliojo klimato fondą, skirtą paremti nuo klimato kaitos kenčiantiems besivystančius kraštus. Turbūt suprantama, kodėl Lietuva bendro planetos reikalui neskiria daugiau – juk nuo šiol turime pasirūpinti ne tik pensininkais, bet ir pabėgėliais, o pinigų visiems neužtenka. Žodžiu, tik savo kiemo reikalai, maršalietės Selinos likimas juk neturėtų būti Lietuvos mokesčių mokėtojų rūpestis – tokia, manding, yra ne tik valdžios, bet ir absoliučios daugumos Lietuvos visuomenės pozicija. Kiek yra šimtas tūkstančių? Tiek, kad geriau juos iš tiesų vertėjo palikti pensininkams – šiais metais net Pasaulinės didžiųjų burlaivių regatos renginys gavo perpus didesnį biudžetinį finansavimą. Kiek yra šimtas tūkstančių? Geriau nė nelyginti – vien Aplinkos ministerijos asignavimai yra 333 kartų didesni. Už Lietuvą mažėlesnė Estija, UNFCCC duomenimis, įsipareigojo šiais metais į Žaliojo klimato fondą įnešti 1 mln. eurų.
Oficialiąją Lietuvos poziciją simboliškai atspindi ir faktas, kad per derybų atomazgą praėjusį šeštadienį, kai ryte buvo paruoštas paskutinysis susitarimo juodraštis, o vakare Laurentas Fabiusas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras ir konferencijos prezidentas, drebančia ranka – iš susijaudinimo? ar nuovargio? – dunkstelėjo žalią lazdelę į gongą, skelbdamas priimtą susitarimą ir taip sukeldamas didžiulę ovacijų audrą darybų centre lyg po šauniausios operos, taigi, tuo metu Paryžiuje Lietuvos delegatų jau ir pėdos buvo ataušusios – mūsiškių saujelė istorinių derybų pabaigą pasitiko laukdama Frankfurto oro uoste. Ir gerai, ištars mokesčių mokėtojas, nes taip sutaupyta viešbučio ir lėktuvo bilietų keitimo išlaidų, kas, kad derybos užtruko diena ilgiau, kaip ir buvo iš pradžių numatyta.
Lietuvos delegacijos dydis prilygo į Paryžių atvykusios „The Guardian“ komandai – 5 žmonės
Lietuvos delegacijos dydis prilygo į Paryžių atvykusios „The Guardian“ komandai – 5 žmonės. Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas neprisiėmė jokio reikšmingo vaidmens darybose ir iš Paryžiaus išskrido dar trečiadienį ryte, kai derybų kulminacija įvyko trečiadienio vakarą. L. Fabiusas trečiadienį 20 val. Prancūzijos laiku paskelbė bene visą naktį trukusią plenarinę sesiją, kurioje galėjo pasisakyti kiekviena šalis. Bet Paryžiuje aukšto rango Lietuvos atstovo jau nebuvo. Nes jis turbūt ir nebūtų turėjęs ko pridurti. Nes mums gerai ir taip, kaip formuluodamos Europos Sąjungos bendrą poziciją pasiūlys aktyvios ir angažuotos vokiečių ar švedų aplinkos ministrės. Iš Paryžiaus kaip ant delno matosi, ko verta yra Lietuvos, kaip regiono politinio lyderės, amplua (ar greičiau iliuzija). Vienas Sudano delegatas tarstelėjo: jūs turite galią, nes turite balsą. Kas iš to balso, jeigu jis išsakomas ne svariau nei pelės po šluota.
V. Laučiaus buvo turbūt vienintelis nuomonės lyderis Lietuvoje, komentavęs kiekvienam iš 7 milijardų žmonių ateityje įtakos turėsiantį Paryžiaus paktą, bet savo paskelbtu politologiniu dūmeliu lyg iš prisvilusios keptuvės, kritikuojant europinę politikos programą, tąjį „leftistinio liberalizmo tikėjimą“, kartu pateisino mūsų valdžios neryžtingumą. Nors Lietuvos vyriausybė galėtų elgtis atvirkščiai ir net rodyti kitiems pavyzdį – mes turime beveik visas sąlygas, kad imtumėmės lyderystės kaip mūsų kaimynai danai, švedai ir norvegai, jau dabar gyvenantys pagal ateities standartus ir užsibrėžę atsisakyti iškastinio kuro iki amžiaus vidurio. Arba kaip Urugvajus, kur gyvena vos pusmilijoniu daugiau žmonių nei Lietuvoje ir kur per dešimtmetį elektros gamyba tapo žalia – dabar iš saulės, vėjo urugvajiečiai pasigamina 95 proc. elektros. Ir tai padarė net be vyriausybinių subsidijų!
Klimato kaitos suvaldymas nepriklauso nei kairiųjų liberalų, nei dešiniųjų ideologijai – juk gaisrininkas, nutaikydamas žarną į degantį namą, nesirenka, jame gyvena leftistas ar konservatorius. Klimato kaita yra žmogaus veiklos sukurta realybė, su kuria pats žmogus ir turi susitvarkyti. Paryžiaus konferencijos susitarimas nubrėžė rėmą, kuriuo reikės vadovautis visoms planetoms valstybėms, ir dabar nuo piliečių spaudimo priklauso, ar vyriausybės suspės numatyti konkrečias sąlygas įgyvendinant universalų įsipareigojimą, kad temperatūra sustotų ties mažiau kaip 2 laipsnių riba iki amžiaus galo. Mums visiems būtina kažką daryti, ir dėl šios būtinybės susitarusios 196 valstybės negali būti neteisios.
Kažin ar lietuvių komentatoriai irgi aiškintų apie kairiųjų liberalų diktatūrą, jeigu paaiškėtų, kad į Žemę atlekia asteroidas, netrukus grasinantis sunaikinti gyvybę, o Jungtinės Tautos ir vyriausybės imtų tartis dėl priemonių, kaip išgelbėti planetą – kaip antai parodyta fantastiniame filme „Armagedonas“ (1998)? Juk numušti pavojingą dangaus kūną už Žemės orbitos irgi būtų labai brangu ir turbūt neefektyvu. O numušti planetos temperatūrą kainuos pigiau negu sulaukti brangių – tada jau tikrai brangių – jos kilimo padarinių. Kuomet jau ir Bruce‘as Willis būtų bejėgis.
