Sekite 15min Google
– Kaimo žmonės visuomet buvo ir turbūt bus laikomi geriausiai prisitaikiusiais išgyventi sunkius laikus. Kokius svarbiausius principus išskirtumėte – kas lemia tokį jų atsparumą?
– Kaimo žmonėms lengviau išgyventi todėl, jog jie yra daug mažiau priklausomi nuo kitų. Gyvendami toliau nuo miestų teikiamų paslaugų ir patogumų jie įpranta patys pasirūpinti savo gyvenimu. Į parduotuvę kasdien neprivažinėsi, o ir kainos ten ne visada mažos.
Daugelis augina daržoves, rūsiuose kaupia atsargas žiemai, todėl tampa mažiau priklausomi nuo prekybos centrų.
Todėl daugelis augina daržoves, rūsiuose kaupia atsargas žiemai, konservuoja, o nemažai žmonių dar ir laiko gyvulius – karves, avis ar vištas. Taip apsirūpina pienu, kiaušiniais, mėsa ir tampa gerokai mažiau priklausomi nuo prekybos centrų.
Gyvenimas kaime išmoko ir ūkiškumo. Meistro kiekvieną kartą neprisišauksi, o jei ir prisikviesi – gali brangiai kainuoti. Todėl žmonės patys išmoksta meistrauti, remontuoti, statyti ar prisitaikyti prie situacijos. Kai nutinka bėda, jie dažnai sugeba ją išspręsti savo jėgomis ir jiems nereikia laukti kitų pagalbos.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kaimo žmogaus stiprybė yra gebėjimas gyventi autonomiškai – kuo mažiau priklausyti nuo kitų žmonių, paslaugų ir įvairių sistemų.
– Kokius penkis svarbiausius patarimus duotumėte miestų gyventojams, norintiems geriau pasiruošti ekstremalioms situacijoms?
– Pirmiausia – visada turėkite maisto atsargų. Jei yra galimybė, naudokite ne tik šaldiklį, bet ir rūsį. Nereikia kaupti metams, tačiau kelių savaičių atsargos suteikia daugiau ramybės ir patogumo.
Antra – pasirūpinkite vandeniu. Turėkite jo namuose arba bent jau iš anksto žinokite, kur prireikus galėtumėte gauti geriamojo vandens.
Trečia – pagalvokite apie šilumą. Jei žiemą dingtų šildymas ar būtų išdužęs langas, verta turėti medžiagų, kuriomis galėtumėte laikinai uždengti angas ir sumažinti šilumos nuostolius.
Jei žiemą dingtų šildymas ar būtų išdužęs langas, verta turėti medžiagų, kuriomis galėtumėte laikinai uždengti angas ir sumažinti šilumos nuostolius.
Ketvirta – turėkite alternatyvą elektrai. Iš anksto apsvarstykite, kaip gamintumėte maistą ir kaip šildytumėtės, jei elektra dingtų ilgesniam laikui. Kaimuose tam puikiai tarnauja krosnys.
Ir penkta – mokykitės ūkio bei buities darbų. Kuo daugiau dalykų gebėsite pasidaryti savo rankomis, tuo mažiau priklausysite nuo kitų ir tuo lengviau prisitaikysite prie netikėtų situacijų.
– Kokius įrankius ir daiktus patartumėte kiekvienam turėti namuose ekstremalioms situacijoms?
– Pradžiai, paprasčiausius – kirvį, plaktuką, pjūklą, suktuką su reikalingais antgaliais, kastuvą, keletą gerų peilių. Tai nėra brangūs daiktai, bet prireikus jie gali būti nepakeičiami.
Taip pat rekomenduočiau turėti šiltų antklodžių arba miegmaišių. Jei kuriam laikui dingtų šildymas, jie padėtų išlaikyti šilumą. Antklodės gal tik praktiškesnės. Jomis galim užsidengti langus ar duris per speigus.
Dar vienas būtinas dalykas – kibirai ar kitos talpos vandeniui. Nutrūkus vandens tiekimui jos gali tapti labai svarbios.
Net ir paprasčiausias įrankis bus bevertis, jei žmogus nežinos, kaip juo dirbti. Todėl verta investuoti ne tik į įrangą, bet ir į savo įgūdžius.
Tačiau svarbiausia – ne pats daiktų kiekis, o gebėjimas jais naudotis. Net ir paprasčiausias įrankis bus bevertis, jei žmogus nežinos, kaip juo dirbti. Todėl verta investuoti ne tik į įrangą, bet ir į savo įgūdžius.
– Kokių tuomet įgūdžių reikėtų išmokti, kad sudėtingu metu būtų lengviau išgyventi?
– Pirmiausia – kuo daugiau praktinių įgūdžių. Reikėtų mokėti atlikti elementarius ūkio ir statybos darbus: pjauti, gręžti, prisukti, susiremontuoti namus ar pasigaminti paprastus daiktus. Kai ištinka nelaimė, ne visada gali sulaukti meistro, todėl labai svarbu gebėti pasirūpinti savimi.
Ne mažiau svarbu mokėti gaminti ir ilgiau išsaugoti maistą – konservuoti, rauginti, džiovinti. Tai senos, bet ir šiandien labai naudingos žinios.
Net ir nedidelis daržas gali tapti rimta paspirtimi, kai sutrinka tiekimas ar išauga maisto kainos.
Jeigu yra galimybė, verta išmokti auginti daržoves. Net ir nedidelis daržas gali tapti rimta paspirtimi, kai sutrinka tiekimas ar išauga maisto kainos.
Dar vienas būtinas įgūdis – pirmosios pagalbos suteikimas. Nelaimės metu tai gali padėti išgelbėti ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybę. Svarbu mokėti išplauti ir sutvarstyti žaizdas, bei turėti bent elementarių vaistų.
– Nuo ko reikėtų pradėti miesto žmogui, norinčiam tapti mažiau priklausomu nuo kitų, kai nutinka nelaimė?
– Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų. Turėti maisto ir geriamojo vandens atsargų bent ilgesniam laikui, pagalvoti, kuo būtų galima pakeisti elektrą, išmokti užkurti krosnį ar krosnelę, o svarbiausia – nuolat plėsti savo praktinius įgūdžius.
Jeigu yra galimybė, verta galvoti ir apie didesnį savarankiškumą – auginti naminius paukščius ar kitus gyvulius, įsirengti saulės elektrinę su elektros kaupikliu, turėti savo šulinį ar gręžinį, o namuose – malkomis kūrenamą krosnį. Visa tai nėra būtinybė kiekvienam, tačiau tokie sprendimai gerokai sumažina priklausomybę nuo išorinių sistemų.
Kaimo žmonės prie tokio gyvenimo prisitaikę natūraliai. Puikus pavyzdys – prieš keletą metų Dzūkijoje, Kapiniškių kaime pūga savaitei visiškai užpustė kelius, o ant elektros linijų virtę medžiai nutraukė elektros tiekimą. Nepaisant nepatogumų, žmonės didelio streso nepatyrė – rūsiuose buvo bulvių, morkų ir kitų daržovių, konservų, raugintų daržovių, grybų, o dideliuose šaldikliuose – mėsos, uogų ir kitų atsargų. O namus šildėsi įprastai – malkomis kūrenamomis krosnimis.
Žinoma, šiandien ir kaimas priklauso nuo elektros. Daugelis naudoja elektrinius vandens siurblius, elektrines virykles ar kitą buitinę techniką.
Pats, nors kasdien naudoju gręžinio vandenį, seno šulinio nepanaikinau. Jei dingtų elektra, vandens vis tiek galėčiau pasisemti kibiru. Esant reikalui galiu prijungti ir elektros generatorių, kuris užtikrintų būtiniausių prietaisų veikimą. Todėl kiekvienam siūlyčiau pagalvoti apie alternatyvas – generatorių, saulės elektrinę, elektros kaupiklį ar kitus sprendimus.
Pats kasdien naudoju gręžinio vandenį, bet seno šulinio nepanaikinau. Jei dingtų elektra, vandens vis tiek galėčiau pasisemti kibiru.
Net ir dingus elektrai maisto nebūtina išmesti. Mėsą galima sūdyti, vytinti ar kitaip konservuoti. Anksčiau kaimuose kindziuliai, dešros ar lašiniai ant aukšto kabėdavo ne todėl, kad žmonės laukė nelaimės, o todėl, kad taip buvo įprasta apsirūpinti maistu ilgam laikui. Tai gera pamoka ir šiandien.
Pas mus kaime iki šiol yra krosnis, kurioje seneliai gamindavo maistą ir virė pašarą gyvuliams, o kitame pastate – krosnis, kuria galima šildyti namus. Jas atnaujinome ne dėl nostalgijos, o todėl, kad niekada nežinai, kada tokių dalykų gali prireikti.
Dar vienas svarbus aspektas – bendruomeniškumas. Kaimuose sodybos dažnai nutolusios viena nuo kitos, todėl žmonės palaiko ryšį su kaimynais, vieni kitus aplanko ir padeda. Ištikus rimtai nelaimei, pirmiausia į pagalbą ateina ne institucijos, o arčiausiai gyvenantys žmonės.
- Dėkoju už pokalbį
