Sekite 15min Google
Seimo kontrolierė dr. Jolita Miliuvienė išnagrinėjo moters skundą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų, jai siekiant identifikuoti tėvo kapavietę Eigulių kapinėse ir gauti leidimą pastatyti paminklą.
Nustatyta, kad savivaldybė nesilaikė teisės aktuose nustatytos kapaviečių identifikavimo tvarkos ir gero viešojo administravimo principų.
Skunde Seimo kontrolierei buvo nurodyta, kad pareiškėjos tėvas Eigulių kapinėse palaidotas 1958 m. Iš pradžių jo kapą prižiūrėjo pareiškėjos motina, o po jos mirties – pati pareiškėja.
Kapas buvo pažymėtas kryžiumi, bet ilgainiui medinė lentelė su mirusiojo duomenimis supuvo, nukrito ir buvo išmesta. Pagaliau sutaupiusi pinigų kapavietei atnaujinti, moteris sužinojo, kad nėra išlikusių oficialių duomenų apie joje palaidotą tėvą, nes to meto kapinių registracijos žurnalai buvo prarasti per gaisrą archyve.
Siekdama įrodyti tėvo palaidojimo vietą, ji kreipėsi į bažnyčią, valstybės archyvus ir savivaldybę, pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau kapavietės identifikavimo klausimas liko neišspręstas.
Apsiribojo formalumu
Tyrimo metu nustatyta, kad savivaldybė, gavusi moters prašymus, apsiribojo formaliu reikalavimu pateikti papildomus dokumentus, o pakartotinai nagrinėti prašymą atsisakė.
Seimo kontrolierė pabrėžė, kad dalį kapavietės identifikavimui reikalingų duomenų turėjo kaupti savivaldybės paskirta kapinių priežiūros įmonė. Taigi dokumentų praradimas savaime neatleidžia savivaldybės nuo pareigos ieškoti galimybių išspręsti žmogui svarbų klausimą.
-
Šokas Trakuose: močiutės laidotuves teko nukelti, nes niekas neišrašė mirties liudijimo
-
„Šlykštus poelgis“: kaunietis užfiksavo moterį su pjūkleliu – teigia, kad nuo kryžių dingsta lentelės ir mūkelės
-
Vytenis Partikas atskleidė šokiruojančią tiesą apie mamos laidotuves – to nelinkėtų niekam: „Ar tai žmogiška?“
Vadovaujantis teisės aktais, sprendimą dėl kapavietės identifikavimo turėjo priimti mero sudaryta komisija, įvertinusi pateiktą informaciją ir apžiūrėjusi kapavietę. Pareiškėjos prašymai šiai komisijai apskritai nebuvo perduoti.
Be to, nustatyta, kad savivaldybės atsakymuose pareiškėjai nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka, nors tai privaloma pagal Viešojo administravimo įstatymą.
„Žmogus neturi likti vienas spręsti problemos, kilusios dėl institucijos neišsaugotų dokumentų. Tokiais atvejais viešojo administravimo subjekto pareiga yra ne formaliai reikalauti papildomų įrodymų, o pačiam aktyviai ieškoti sprendimo, įvertinti visas aplinkybes ir išnaudoti turimas galimybes informacijai gauti.
Tuo pačiu, kadangi susiduriame ir su neprižiūrimų kapų problema, reikėtų bent jau nesudaryti papildomų kliūčių teims, kurie iš tiesų nori ir gali prižiūrėti savo artimųjų kapavietes ir taip išsaugoti mirusiųjų atminimą“, – pranešime spaudai pažymi dr. J.Miliuvienė.
Klausimą turėjo nagrinėti ypač jautriai
Seimo kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje įtvirtinta, jog valstybės institucijų klaidos turėtų būti sprendžiamos nukentėjusių asmenų naudai.
EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad tam tikri su artimųjų kapų priežiūra susiję klausimai patenka į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos sritį.
„Artimųjų kapų lankymas ir priežiūra nėra vien formalumas ar ūkinis klausimas. Tai žmogaus santykis su šeima, jos istorija ir atmintimi, todėl institucijos tokius prašymus turi nagrinėti ypač jautriai ir atsakingai. Neturėtų būti taip, kad dukra, dešimtmečius prižiūrinti tėvo kapą, turėtų įrodinėti tai, ką privalėjo užfiksuoti ir išsaugoti pati sistema“, – sako dr. J.Miliuvienė.
Konstatavusi viešojo administravimo pažeidimus, Seimo kontrolierė rekomendavo Kauno miesto savivaldybės merui užtikrinti, kad moters prašymai būtų perduoti nagrinėti atsakingai komisijai.
Ši turėtų įvertinti pateiktus dokumentus, apžiūrėti kapavietę, ieškoti galimybių gauti papildomos informacijos iš kitų šaltinių, įskaitant gretimų kapaviečių prižiūrėtojus, ir priimti motyvuotą sprendimą.
Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją – neišlikusius istorinius archyvo dokumentus – komisija, priimdama sprendimą, turėtų vadovautis tikėtinumo prezumpcija, o ne reikalauti neginčijamų įrodymų.
Taip pat rekomenduota užtikrinti, kad ateityje visi prašymai dėl kapaviečių identifikavimo būtų nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjai būtų tinkamai informuojami apie priimtus sprendimus ir jų apskundimo galimybes.
