Kauno apygardos teismas pristatė savo 2020 metų veiklos apžvalgą, tad ir pokalbį su šio teismo pirmininku pradėjome prisimindami labiausiai įsimintinas, visuomenėje didžiausią rezonansą sukėlusias bylas, pernai nagrinėtas jo vadovaujamoje įstaigoje.
Pasak N.Meilučio, apygardos teisme visos bylos yra sudėtingos, nes įstatymų leidėjo valia apygardos teismai ir įsteigti tam, kad pirmąja instancija nagrinėtų sudėtingiausias bylas. Todėl suprantama, kad ne viena jų sulaukia didžiausio atgarsio visuomenėje.
„Be to, Kauno apygardos teismo teritorija užima trečdalį visos Lietuvos teritorijos, joje veikia trys dideli apylinkės teismai – Alytaus, Kauno bei Marijampolės, todėl taip pat ir apeliacine tvarka nagrinėjame nemažai visuomenės dėmesio sulaukusių bylų“, – paaiškino N.Meilutis.
– Pirmininke, išskirkite labiausiai įsiminusias pernai Kauno apygardos teisme nagrinėtas bylas.
– Išvardinsiu tik tas, kurios turėjo itin didelį visuomenės susidomėjimą, neminėdamas tų, kuriose dar nuosprendžiai neįsiteisėję.
Praėjusį balandį paskelbtas nuosprendis pastaruoju metu bene labiausiai nusikaltimo žiaurumu visą Lietuvą sukrėtusioje jaunos merginos nužudymo byloje (Ievos Strazdauskaitės žmogžudystės byla – aut. past.). Neabejoju, kad daugelis ir dabar puikiai atsimena šios bylos aplinkybes. Nukentėjusios mirtį nulėmė savanaudiški nusikaltėlių, inscenizavusių eismo įvykį, ketinimai pasisavinti prabangų merginos vairuotą automobilis.
Šiandien, kai jau yra baigtas ir bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka, du iš grupėje veikusių šį itin žiaurų nusikaltimą padariusių asmenų yra nuteisti maksimalia laisvės atėmimo bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Visuomenė įdėmiai seka ir su eismo įvykiais, nulėmusiais žmogaus žūtį, susijusių baudžiamųjų bylų nagrinėjimą. Praėjusių metų lapkritį Kauno apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo bylą, susijusią su Šančiuose įvykusia avarija, kurios metu žuvo per pėsčiųjų perėją bėgęs vaikas.
Apygardos teismas paliko galioti tragišką eismo įvykį sukėlusios automobilio vairuotojos atžvilgiu apylinkės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir dar kartą pagrindinėmis neatitaisomos tragedijos priežastimis pripažino leistino greičio viršijimą ir jo nesumažinimą prie pėsčiųjų perėjos, nepaisant to, kad per ją bėgdamas nukentėjusysis elgėsi nesaugiai.
Didelės visuomenės reakcijos susilaukia baudžiamosios bylos, susijusios su kaltinimais smurtavus prieš mažamečius asmenis. Šiuo požiūriu išskirčiau baudžiamąją bylą, kurioje kaunietė daugiavaikė mama kaltinta smurtavusi prieš mažametį sūnų. Kauno apylinkės teismas moterį išteisino, spręsdamas, kad nėra neginčytinų jos kaltės įrodymų. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pripažinta, kad moteris taikė neadekvačias bausmes, smurtaudavo ir tai darė sistemingai, dėl ko pamažu triko vaiko emocinė būklė. Jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Taip pat visuomenė labai jautriai reaguoja į bylas, kuriose padaryti nusikaltimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Tokių tai pat buvo.
Vienoje jų apygardos teismui teko vertinti policijos pareigūnų veiksmus, kuomet jie elgėsi su sulaikytais asmenimis šiurkščiai pažeisdami jų konstitucines teises: tai yra į policijos komisariatą pristatė be įstatyminio atstovo žinios, kurį laiką laikė sulaikę, nors tuo metu neatliko jokių procesinių veiksmų, be to, nuvežę į mišką, prieš įtariamuosius naudojo fizinį smurtą, psichologinę prievartą. Apygardos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Norėčiau paminėti ir baudžiamąją bylą, kurioje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti dviejų Dzūkijoje esančių įmonių vadovai. Tokie nusikaltimai, kaip kyšininkavimas, piktnaudžiavimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas, dokumentų klastojimas, papirkimas, turto iššvaistymas, buvo susiję tiek su Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų sutarčių vykdymu, tiek su tokiais, jau atrodytų visiems seniai suprantamais ir neleistinais veiksmais, kaip kad pavaldžių darbuotojų pasitelkimas atliekant statybos ir remonto darbus darbo metu, dar ir naudojant įmonės darbo ir transporto priemones.
Tiek šioje, tiek aukščiau paminėtoje byloje, be paskirtų bausmių, buvo priimti sprendimai atimti teisę dirbti ar eiti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens darbą valstybės ar savivaldybių įmonėse, kituose valstybės ar savivaldybių kontroliuojamuose juridiniuose asmenyse, taip pat valstybės tarnyboje.
– Ar žiniasklaidą ir visuomenę visuomet domina tik nagrinėjamos baudžiamosios bylos? Civilinių ginčų sprendimai niekuomet nebūna aktualūs platesne prasme?
– Iš tiesų gaila, kad labiau domimasi tik ta vadinamąja tamsiąja gyvenimo puse, nors teismas yra priėmęs nemažai sprendimų, kurie buvo reikšmingi apginant tiek viešąjį interesą, tiek asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, kartais net ignoruojant elementarius bendražmogiškus principus. Vis tik, civiliniai ginčai dažnai liečia tik byloje dalyvaujančius asmenis, nors jose priimti sprendimai nėra mažiau svarbūs.
2020 metais tiek apylinkių teismuose, tiek Kauno apygardos teisme (apeliacine tvarka) buvo išnagrinėta nemažai bylų pagal vartojimo kreditus teikiančių įmonių reikalavimus tiek reiškiant ieškinius, tiek vėliau skundžiant teismų sprendimus dėl skolų, įvairių formų mokesčių, netesybų, taip pat nuostolių atlyginimo priteisimo. Šiose bylose teismai ir savo iniciatyva ėmėsi detalios sutartinių santykių teisėtumo patikros.
Gindami vartotojų interesus, dalį įstatymų reikalavimams prieštaraujančių sutarčių sąlygų teismai savo sprendimais pripažino negaliojančiomis, taip pat buvo konstatuojamas reiškiamų reikalavimų nesuderinamumas su vartotojų teisių apsaugą užtikrinančiais teisės aktais, netenkinami nesąžiningai besielgiančių kredito davėjų reikalavimai.
Tokia teismų užimta pozicija ir priimti sprendimai, dažnai siekiant saugoti socialiai silpnesnės šalies – skolininko, interesus, manau, buvo tikrai svarbi ne vien šių teismo procesų dalyviams, bet yra aktualūs visai visuomenei. Taip skatinama siekti visuomenės konsolidacijos šiuo ekonomine prasme sudėtingu laikotarpiu.
– Kokie praėję metai apskritai buvo Kauno apygardos teismui? Su kokiais naujais iššūkiais susidurta?
– Istorijon 2020 metai įėjo kaip labai sudėtingas laikas, tačiau teismas – vienas iš konstitucinių asmens teisių ir laisvių apsaugos garantų, todėl net ir ekstremaliomis sąlygomis jo veikla nebuvo nutrūkusi nė vienai dienai.
Maksimaliai sutelkę žmogiškuosius, techninius išteklius, profesinius gebėjimus, lanksčiai reaguodami į susiklostančias netradicines situacijas, sugebėjome prisitaikyti prie kardinaliai pasikeitusios kasdienybės. Didesniąją dalį įprastinių teismo posėdžių keitė organizuojami nuotoline forma, gerokai išplėtojome vaizdo konferencijų ir kitų telekomunikacijų technologijų taikymą. Būtini ir neatidėliotini procesiniai veiksmai buvo atliekami laiku, nepažeidžiant terminų.
– Kokią įtaką teismo darbas sudėtingomis pandemijos sąlygomis turėjo bylų nagrinėjimo trukmei, pagrindinių procesinių teisių užtikrinimui?
– Taikant nuotolinį bylų nagrinėjimą, visuomet buvo paisoma konstitucinės asmens teisės būti išklausytam teisme, atsakingai aiškintasi, ar proceso dalyviai turi technines galimybes ir pakankamus įgūdžius dalyvauti teismo procese nuotoliniu būdu. Nebuvo fiksuotas ir didelis bylų nagrinėjimo pailgėjimas. Kai kuriais atvejais, nuotolinė nagrinėjimo forma turėjo teigiamos įtakos nagrinėjimo trukmei.
Reiktų atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, pirmosios instancijos civilinių bylų teismui pavyko išnagrinėti netgi daugiau nei jų 2020 metais buvo gauta. Taip metų pabaigoje gana pastebimai sumažėjo nebaigtų bylų likutis.
Gana operatyviai apygardos teisme buvo nagrinėjami ir skundai dėl tarpinių apylinkių teismų procesinių sprendimų – nutarčių. Tai sudarė prielaidas apylinkių teismams greičiau užbaigti procesus ir priimti galutinius sprendimus dėl bylų esmės.
Net ir ekstremaliomis sąlygomis teismo veikla nebuvo nutrūkusi nė vienai dienai.
– Ar gali būti, kad nuotolinių posėdžių prioritetiškumas išliks ir po karantino? Kokios problemos dažniausiai kyla su tokiais posėdžiais?
– Tikiu, kad ir suvaldžius pandemiją, suformuota ir prigijusi geroji darbo organizavimo praktika toliau bus taikoma optimizuojant teismo procesą, kad ir karantinui pasibaigus, nuotolinis procesinės veiklos vykdymo būdas tam tikrų kategorijų bylose išliks prioritetinis, visų pirma, dėl to, kad galimybė nuotoliniu būdu organizuoti teismo posėdžius civilinėse bylose, ar atlikti atskirus veiksmus baudžiamosiose bylose, jau buvo ir iki tol.
Kita vertus, nors galimybė naudoti informacines bei telekomunikacijų technologijas buvo numatyta dar iki karantino, tačiau pandemija ir karantinas labai paskatino aktyvesnį praktinį jų taikymą.
Kalbant apie problemas, norint nagrinėti baudžiamąsias bylas nuotoliniu būdu ir karantinui pasibaigus, yra reikalingas įstatyminės bazės tobulinimas. Dar praeitos kadencijos Seime buvo pradėtas svarstyti klausimas dėl Baudžiamojo proceso kodekso papildymo, detaliau reglamentuojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimą baudžiamajame procese. Kiek žinau, įstatymo leidėjai prie šio klausimo svarstymo planuoja sugrįžti artimiausiu metu.
Kita problema yra ta, kad dalis procese dalyvaujančių asmenų neturi techninių priemonių ir pakankamų naudojimosi jomis įgūdžių. Dalis proceso dalyvių kategoriškai atsisako dalyvauti teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu.
Didžiausi privalumai – proceso operatyvumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, nes posėdžių organizavimas nuotoline forma mažina su teismų sistema susijusias valstybės biudžeto išlaidas. Pavyzdžiui, išvengiama išlaidų, susijusių su liudytojų, ekspertų, vertėjų ir kitų proceso dalyvių vykimu ar suimtų ir nuteistų asmenų konvojavimu į teismą.
– Ar yra tokių bylų, kurių nagrinėjimą pandemija tiesiog įšaldė, teisminis procesas buvo atidėtas neribotam laikui?
– Teismas buvo atidėjęs bylų nagrinėjimą dėl asmenų neatvykimo, paskelbus karantiną. Tačiau buvo nustatoma kita posėdžio data. Taip pat buvo didelės apimties bylų, kurios negalėjo būti nagrinėjamos nei nuotoliniu, nei įprastiniu būdu, nes dalis asmenų nenorėjo dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, o dėl didelio dalyvių skaičiaus teismas neturėjo objektyvių galimybių užtikrinti reikalaujamų atstumų tarp asmenų laikymąsi ir sutalpinti visų proceso dalyvių į posėdžių salę.
Kita vertus, tokios bylos nebuvo ir nėra paliktos likimo valiai. Sudaromi posėdžių grafikai, kuriuose posėdžiai nukeliami vėlesniam laikui, bylos pripažįstamos greičiau nagrinėtinomis, todėl proceso judėjimas į priekį jose tikrai vyksta.
Dalis proceso dalyvių kategoriškai atsisako dalyvauti teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu.
– Kodėl neįmanoma rezonansinių bylų posėdžių transliuoti tiesiogiai, kaip tai daroma, pavyzdžiui, JAV? Ar artimoje ateityje tai gali virsti realybe? Jei pagrindinis neigiamas tokių transliacijų aspektas – liudytojų nesusižinojimo principas, kyla klausimas, kodėl jis toks svarbus? Juk bylos dalyviai turi pakankamai laiko susiderinti parodymus dar iki posėdžio, be to, internetinė žiniasklaida nušviečia, kas vyksta tų posėdžių metu.
– Nesutikčiau su tuo, kad tiesioginė teismo posėdžių transliacija JAV seniai taikoma ir yra išplėtota bei įprastinė praktika, ypač jei kalbėtume apie to lygmens teismus, kuriuos atitinka Lietuvos apygardų teismai. Kiek žinau, tiesioginės teisėjų diskusijų transliacijos JAV Aukščiausiąjį Teismą imtis paskatino būtent karantinas, dėl kurio teisėjai dirba iš namų. Iki tol Aukščiausiojo Teismo posėdžių salėje visuomenės atstovams buvo skiriama 200 vietų, tačiau neleidžiama naudoti elektroninės įrangos. Oficialūs posėdžių įrašai internete skelbti tik po kelių dienų ir tik garso formatu.
Be to, reiktų įvertinti ir tai, kad JAV Aukščiausiasis Teismas veikia ir kaip bendrosios kompetencijos, ir kaip Konstitucinis Teismas, todėl, manyčiau, kad būtent konstitucinės justicijos funkcijos įgyvendinimas, ko gero, yra vienas iš labiausiai plačią auditoriją dominančių teismo veiklos aspektų, nulemiantis netgi ir tokios viešinimo formos, kaip posėdžių transliavimas, taikymą.
Nemanau, kad užtikrinant teismo proceso viešumo principo įgyvendinimą, tarp JAV ir Lietuvos būtų galima konstatuoti esant esminių skirtumų.
Teismo proceso viešumo principas suprantamas dviem aspektais – kaip teismo posėdžio ir bylos medžiagos viešumas. Išskyrus atvejus, kai siekiant apsaugoti privataus gyvenimo detales, gamybines, komercines paslaptis ir kt., byla pripažįstama nevieša, tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės atstovai turi teisę dalyvauti viešame bylos nagrinėjime, išklausyti teismo skelbiamus procesinius sprendimus, o šiems įsiteisėjus – laikantis nustatytos tvarkos, susipažinti su bylos medžiaga, taip pat ir su teismo posėdžių garso įrašais, kurie yra sudėtinė bylos medžiagos dalis.
Be to, ir teismų praktika krypsta link to, kad pirmiausia turėtų būti svarstoma tik dėl atskirų veiksmų ar dalies, o ne viso teismo proceso ar visos bylos medžiagos pripažinimo nevieša.
Tačiau niekas nežino, kokia praktika gali susiklostyti taip sparčiai keičiantis teismo veiklos organizavimo būdams bei plėtojantis technologijoms, galbūt ir gali susiklostyti praktika – transliuoti didžiausio visuomenės dėmesio sulaukiančius teismo procesus. Tokio įstatyminio reglamentavimo nėra, o teismo pareiga užtikrinti apklaustų ir neapklaustų liudytojų nesusižinojimą yra įtvirtinta įstatyme, todėl privalo būti vykdoma.
– Visuomenei susidaro įspūdis, kad šiuo metu net ir didžiausių nusikaltėlių, recidyvistų duomenų apsauga yra aukščiau visuomenės teisės žinoti. Ar tuomet pasiekiamas tikrasis bausmės tikslas, kai išlikę neįvardyti bylos nagrinėjimo teisme metu tokie asmenys toliau vykdo nusikaltimus, o visuomenė, susidūrusi su jais, net nežino, kad reiktų labiau pasisaugoti? Nemanote, kad, pavyzdžiui, sukčių ar nepilnamečių tvirkintojų atveju, jų atvaizdo, vardo ir pavardės viešinimas labiau apsaugotų visuomenę? Nevieši teismo posėdžiai tvirkintojui savotiškai pasitarnauja.
– Viešoje erdvėje, taip pat valstybės politikų lygmenyje, buvo diskutuota apie viešo seksualinius nusikaltimus padariusių asmenų registro sukūrimo galimybes, tačiau kol kas šie klausimai ir lieka diskusijų lygyje, konkrečių sprendimų šiuo metu dar tikrai neturime.
Noriu akcentuoti, kad teismai, visų pirma, yra ne teisę kurianti, o ją vykdanti ir taikanti institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis priimtais ir galiojančiais teisės aktais. Vienas jų – Visuomenės informavimo įstatymas, be kita ko, įtvirtinantis ir imperatyvias nuostatas, susijusias su asmens privataus gyvenimo apsauga. Todėl nesutikčiau su teiginiu, kad teismai viską slepia, juo labiau kad įtariamuosius sulaiko ne teismai, o ikiteisminio tyrimo institucijos, kurios informaciją apie tai ir teikia žiniasklaidai, arba ne.
– Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl teismų sprendimai ir pranešimai apie juos, net įsiteisėjus nuosprendžiui, yra pateikiami nuasmeninti? Ar tai neprieštarauja konstituciniam teismo proceso viešumo principui? Kodėl, pavyzdžiui, britai net įtariamuosius drąsiai įvardina pranešimuose spaudai, o mes, rodos, slepiame viską?
– Nuasmeninimo procedūra, kurią reglamentuoja Teisėjų tarybos nutarimas, yra siekiama informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismuose, užtikrinti teismų veiklos viešumą, skaidrumą ir atvirumą visuomenei, o kartu ir kiekvieno žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis.
Mano nuomone, nuasmenintų teismo procesinių sprendimų versijų skelbimas pats savaime nepaneigia konstitucinio teismo proceso viešumo principo. Juo labiau jei byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje, visuomenės atstovai, žiniasklaida, gali jame dalyvauti ir jį stebėti.
Be to, skelbimų lentoje (švieslentėje), kurioje skelbiama informacija apie teismo posėdžius, visada pateikiama informacija apie nagrinėjamas bylas, nurodomi šalių (proceso dalyvių) vardai, pavardės, visuomenės informavimo priemonių atstovams sudaroma galimybė filmuoti procesinio sprendimo paskelbimą ir, kaip rodo praktika, žiniasklaida tikrai operatyviai ir išsamiai perteikia visuomenei informaciją apie teismuose nagrinėjamas susidomėjimą keliančias, rezonansines bylas, jų eigą, atliekamus procesinius veiksmus ir priimamus sprendimus.
Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas įpareigoja išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės teisės žinoti ir asmens teisės į privatumą. Šias Europos Sąjungos teisės nuostatas teismas privalo vykdyti ir vykdo.
Buvo diskutuota apie viešo seksualinius nusikaltimus padariusių asmenų registro sukūrimo galimybes.
– Grįžkime prie pandemijos įtakos teismų darbui. Kaip tai paveikė psichologinį įstaigos mikroklimatą? Kokia buvo personalo kaita pernai?
– Personalo kaita buvo minimali. Teismo darbuotojų, su kuriais darbo ar valstybės tarnybos teisiniai santykiai praėjusiais metais pasibaigė, skaičius nuo bendro visų darbuotojų skaičiaus tesudarė 5 proc.
– Kaip pandemija ir karantinas paveikė Kauno apygardos teismo teisėjų darbo krūvį? Ar teisme nagrinėjamų bylų skaičius sumažėjo, o gal, priešingai, išaugo?
– Sulėtėjęs gyvenimo tempas, suvaržyta ūkinė veikla sumažino ir kai kurių kategorijų bylų skaičių. Lyginant su ankstesniais metais, pernai buvo gauta kiek mažiau pirmosios instancijos civilinių bylų. Tai sudarė galimybes teisėjams daugiau laiko ir dėmesio skirti procesinių sprendimų kokybei, tobulinti surašomus procesinius dokumentus, labiau pasirūpinti profesinės kvalifikacijos kėlimu dalyvaujant mokymuose, kuriuos perkėlus į elektroninę erdvę, taip pat sutaupyta nemažai laiko ir lėšų.
Apeliacine tvarka nagrinėjamų civilinių bylų skaičius iš esmės nepakito. Kai kurių kategorijų bylų, pavyzdžiui, administracinių nusižengimų, kurias apygardos teismas nagrinėja apeliacine tvarka, skaičius netgi išaugo. Neabejotina, kad karantino metu taikomi veiklos suvaržymai, judėjimo ribojimai bei už jų pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė tam taip pat turėjo įtakos.
Bendras 2020 metais gautų bylų skaičius, lyginant su ankstesniais metais, esmingai nepakito.
Kaip ir minėjau, Kauno apygardos teismo veiklos teritorija yra didžiausia Lietuvoje. Lyginant darbo krūvį su apygardos teismais, veikiančiais Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, matyti, kad darbo krūvio apimtys Kauno ir Vilniaus apygardų teismuose gana smarkiai didesnės nuo likusių trijų apygardos teismų.
Kauno apygardos teismas dar išsiskiria ir tuo, kad 2020 metais gautų baudžiamųjų ir administracinių nusižengimų bylų, nagrinėtinų apeliacine tvarka, skaičiai yra didžiausi visoje šalyje.
– Kiek procentų visų teismo sprendimų sudaro tokie nuosprendžiai, kurie pakeitė ar panaikino pirmosios instancijos teismų sprendimus? Kodėl išsiskiria teismų sprendimai toje pačioje byloje? Ar tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismai yra menkiau kompetentingi, o galbūt net labiau korumpuoti?
– Kauno apygardos teismas 2020 metais išnagrinėjo (baigė) 800 bylų pagal apeliacinius skundus civilinėse bylose. 518 bylų apeliaciniai skundai atmesti ir apylinkių teismų sprendimai palikti nepakeisti. Tai sudaro 64,75 proc. nuo visų apeliacine tvarka peržiūrėtų sprendimų. Pakeistas arba iš dalies pakeistas (patikslintas) 131 sprendimas. Tokiais atvejais dažniausiai keičiami priteistinų sumų dydžiai, patikslinamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp ginčo šalių, bet ne pati sprendimo esmė. Panaikinti 148 sprendimai. Tai sudaro 18,5 proc. nuo visų sprendimų, kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka.
Sprendimo panaikinimą apeliacine tvarka gali lemti įvairios priežastys ir tai nebūtinai yra sprendimo neteisėtumas ir/ar nepagrįstumas. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutraukia bylą, jeigu apeliacinės instancijos teisme šalims pavyksta pasiekti taikų ginčo sprendimą ir sudaryti taikos sutartį.
Iš 148 atvejų, kuriais Kauno apygardos teismas 2020 metais apeliacine tvarka panaikino apylinkių teismų sprendimus, 58 bylose buvo priimti nauji apeliacinės instancijos teismo sprendimai, 61 byla perduota iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Tik dviejose bylose konstatuoti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme padaryti esminiai procesinio pobūdžio pažeidimai.
Taigi, vertinant atvejus, kuriais apeliacinės instancijos teismas sprendimus naikino dėl jų neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo, tokie atvejai sudarytų apytiksliai apie 15 proc. visų apeliacine tvarka peržiūrėtų sprendimų.
Kalbant apie baudžiamąsias bylas, 2020 metais Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl apylinkių teismų nuosprendžių, priėmė 609 procesinius sprendimus dėl apeliacinių skundų. 41 atveju apylinkių teismų nuosprendžius panaikino ir priėmė naujus nuosprendžius, 17 atveju – nuosprendžius panaikino ir bylas nutraukė, 8 atvejais – nuosprendžius panaikino ir perdavė bylas prokurorui arba iš naujo nagrinėti teisme. Taigi, procesinių sprendimų, kuriais apylinkių teismų nuosprendžiai panaikinti, dalis sudaro 10,5 proc.
Skirtingų instancijų teismų nuomonės gali išsiskirti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, skirtingo bylos išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, jas patvirtinančių įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad teismo procesas yra grindžiamas laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad joks įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir teismas įrodymus vertina remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu.
Gali būti, kad priimant sprendimą buvo neatsižvelgta į teismų praktikoje formuojamas teisės aiškinimo ir jos taikymo taisykles, neteisingai kvalifikuoti šalių santykiai ar veika, suklysta taikant ginčo santykiams teisės normas. Tačiau tai nereiškia, kad žemesnės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuris apeliacine tvarka vėliau keičiamas ar naikinamas, tai padarė vedamas korupcinių sumetimų.
Instancinė arba hierarchinė teismų sistema ir sukurta tam, kad aukštesnės instancijos teisme dirbantys didesnę darbo patirtį turintys teisėjai patikrintų žemesnės instancijos teismų darbą.
Kauno apygardos teismo veiklos teritorija yra didžiausia Lietuvoje.
– Kiek jūsų pačių, Kauno apygardos teismo teisėjų, sprendimų pakeitė ar panaikino aukštesnės instancijos teismas? Kaip į tai žvelgiate: kaip į pavojaus rodiklį ar pamoką?
– 2019 metais Kauno apygardos teismo baudžiamosiose bylose priimtų nuosprendžių stabilumas sudarė 97,14 proc. Panaikinta tik apie 3 proc. nuosprendžių. Į šiuos procentus nėra įskaičiuojami procesiniai sprendimai, kurių apeliacinės instancijos teismas nepanaikino, bet juos modifikavo – pakeitė ar patikslino. Pavyzdžiui, peržiūrėdamas paskirtos bausmės, priteistos žalos, proceso išlaidų dydį ir panašiais atvejais.
2019 metais Kauno apygardos teismas baudžiamosiose bylose priėmė 210 nuosprendžių. Pakeisti nuosprendžiai sudarė kiek daugiau nei penktadalį visų nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo procesinių sprendimų (priimamų tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose) stabilumas 2020 metais sudarė 97,58 proc. Taigi, procesiniai sprendimai, kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs skundus, panaikino, sudarė tik apie 2,5 proc. nuo visų priimtų sprendimų.
2020 metais Kauno apygardos teismas priėmė 208 nuosprendžius, iš kurių 126 buvo apskųsti. Nuosprendžių stabilumas buvo 98,56 proc., t. y., panaikinti nuosprendžiai sudaro tik 1,5 proc. O štai pakeisti ir/ar patikslinti buvo 30 nuosprendžių, tai sudaro apie 15 proc. visų nuosprendžių.
Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose mes aptariame visus pakeistus ir panaikintus sprendimus bei nuosprendžius, siekdami ateityje išvengti tų pačių klaidų kartojimo, taip pat stebime, ar keičiama praktika, kad į ją vėliau atsižvelgtumėme.
– Aukštas pasitikėjimas teismais yra vakarietiškos demokratijos bruožas, tad kodėl mes šitoje srityje, rodos, vis dar pralaimime arba bent jau nejudame į priekį? Jus patį, kaip šios sistemos atstovą, žeidžia kolegų įsivėlimai į korupcijos skandalus? Kaip tai pakenkia teismų įvaizdžiui? Štai Lietuvos policija pasitiki, rodos, kone 80 proc. apklaustųjų, teismais – vos 35 proc. (55 proc. nepasitiki). Teismais, kartu su Seimu ir Vyriausybe, Lietuvoje pasitikima mažiausiai.
– Nenorėčiau sutikti, kad visuomenės pasitikėjimo teismais požiūriu Lietuva beviltiškai pralaimi kitoms Vakarų Europos valstybėms. Sutinku, kad tokiose Skandinavijos ir Šiaurės Europos valstybėse kaip, pvz., Danija, Suomija, Norvegija, visuomenės pasitikėjimo teismais procentas išties yra itin aukštas ir svyruoja tarp 70–80 proc., tačiau netgi kitose, jūsų kaip „vakarietiškos demokratijos“ įvardinamose valstybėse šie rodikliai yra žemesni, jau nekalbant apie Rytų Europą (posovietinę erdvę) ir netgi kai kurias Pietų Europos valstybes, kuriose demokratijos tradicijos taip pat nėra itin senos ir nusistovėjusios. Šiose valstybėse visuomenės pasitikėjimo teismais rodikliai nėra radikaliai skirtingi, lyginant su Lietuvos, o atskirais atvejais – net ir žemesni.
Be to, kai kurios valstybės apskritai labai kritiškai vertina teismų reitingavimą kartu su kitomis institucijomis. Manau, kad būtent gilesnės demokratijos tradicijos, jų tęstinumas turi labai reikšmingos įtakos tiek apskritai visuomenės teisinei kultūrai, teisinio išprusimo lygiui, tiek ir visuomenės nuomonei apie teismų darbą. Dalies Lietuvos visuomenės, menančios sovietinę sistemą, kurioje apskritai neveikė konstitucinis valdžių atskyrimo principas ir, ko gero, net neverta kalbėti apie nepriklausomus teismus, nuomonę apie teismų darbą šie praeities dalykai vis dar stipriai veikia.
Kita vertus, pasižiūrėjus į visuomenės apklausas, matyti, kad kai kuriose kitose veiklos srityse visuomenė yra įsitikinusi esant didesnį korupcijos pasireiškimo mastą. Be to, vertinant visuomenės apklausas, reikia turėti omenyje ir tai, kad tokiose apklausose dalyvauja ir nemažai asmenų, neturinčių asmeninės dalyvavimo teisme patirties arba besivadovaujančių vien tuo, kad teismo konkrečioje byloje priimtas sprendimas jiems buvo nepalankus, nors tai savaime nereiškia, kad jis buvo neteisėtas ar neteisingas.
Teismų savivalda deda daug pastangų, ypač teisinio švietimo srityje, kad supažindintų visuomenę su teismų darbu, ir nors iš lėto, bet tai duoda rezultatų. Manau, kad teismas nėra ta institucija, kuri turėtų dirbtinai ir nenuoširdžiai imtis viešųjų ryšių gudrybių ar reklaminių akcijų, vien turėdama tikslą kelti savo reitingus. Visuomenės pasitikėjimas teismais augs tik kruopščiai ir nuoširdžiai dirbant. Būtent tai aš nuolat pabrėžiu kolegoms.
Kalbant apie korupcijos skandalus teismų sistemoje, mane, kaip šios sistemos atstovą, labiausiai neramina tai, kad pavieniai atvejai, kuriuos dar reikia detaliai ištirti ir įvertinti procesine tvarka, neretai žiniasklaidoje ir viešojoje nuomonėje imami tapatinti su kiekvienu šioje sistemoje dirbančiu asmeniu ar teismų sistemos veikla apskritai, taip tarytum nubraukiant viską, kas metų metais buvo daroma siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais, didinti teismų atvirumą, teisingumo vykdymo prieinamumą ir kokybę.
Naivu ir neracionalu būtų imti tvirtinti, kad teismų sistema, kaip ir bet kuri kita sritis, neturi problemų, tačiau jų suabsoliutinimas ir, kaip jau minėjau, susiejimas su visa teismų sistema apskritai, mano nuomone, iškreipia tikrąjį vaizdą apie teismų veiklos kokybę.
Visuomenės pasitikėjimas teismais augs tik kruopščiai ir nuoširdžiai dirbant.
– Ar jums neatrodo, kad teisėsauga sąmoningai smukdo pasitikėjimą teismais? Pavyzdžiui, Specialių tyrimų tarnyba (STT) kartais pasisako apie tai, kad teismai yra korumpuoti. Kodėl vyrauja tokia viešoji nuomonė? Ar tai neveda prie policinės valstybės, kur teismai tampa paklusnūs įvairioms teisėsaugos tarnyboms?
– Nors kritika yra būtina veiklos tobulinimo prielaida, o teismų sistemos darbe tobulintinų ir taisytinų aspektų tikrai esama, vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad pernelyg eskaluojama teismų sistemos kritika – nesvarbu, ar tai darytų valstybės institucijos, politikai ar žiniasklaida, ne visuomet turi tik pozityvų efektą. Be to, tai, ką eilinis žmogus žino apie teismus ir kaip juos vertina, nemaža dalimi yra nuomonė, susiformuota žiūrint televiziją, klausantis radijo ar naudojantis internetu.
Pasitikėjimas valstybės institucijomis, įskaitant teismus, gali būti prarandamas gana greitai, bet jam atkurti reikia nemažai laiko. Mano manymu, „aštriai“ kritikuojantys visada turi tam tikrą motyvą kritikai išsakyti, bet dažnai tai tikrai nėra tas viešai deklaruojamas noras tuo padėti teismams.
Kalbant apie norą daryti įtaką, faktus visada reikia lyginti naudojantis istoriniu metodu. Tuomet labai aiškiai pamatysime, kad ne taip jau retai teismus besąlygiškai norėjo kontroliuoti atskiros institucijos, ar kitų valdžios šakų atstovai. Ten, kur tai pavykdavo, neišvengta valstybingumo, ar, mažų mažiausiai, ekonominės raidos regreso. Todėl norintys pažeisti trapią valdžių pusiausvyrą turėtų žinoti ir įvertinti šią istorinę tiesą. Teismams tai yra žinoma, todėl nors ir nesmagu girdėti „paaštrintą“ ar „proginę“ kritiką, tai teismų nepriklausomumui neatsilieps ir baimintis dėl teismų paklusimo kažkokioms institucijoms nereikėtų.
Manau, kad teismų savivalda yra stipri ir gebės apginti tiek visą sistemą, tiek kiekvieną jos narį, jei būtų kėsinamasi į jų nepriklausomumą.
– Įdomi jūsų nuomonė ir dėl slapto pasiklausymo. Egzistuoja ne vienas atvejis, kai metų metus teisėsauga pasiklauso žmonių, bandydama rasti tarsi „prie ko prikibti“. Teismai galiausiai pripažįsta tokį sekimą neteisėtu. Bet sekimą juk sankcionavo tie patys teismai. Teisėsauga tai akcentuoja, kratosi atsakomybės. Kas gi šiuo atveju labiausiai atsakingas ir ar pakankama yra teismų kontrolė, kalbant apie kriminalinę žvalgybą?
– Konstitucija įtvirtina teismų pareigą ginti žmogaus teises, todėl būtent teismas įvertina, ar yra pakankamas pagrindas leisti teisėsaugos ar žvalgybos institucijoms atlikti neviešo pobūdžio veiksmus, griežtai laikantis Kriminalinės žvalgybos ar Žvalgybos įstatymo nuostatų. Nemėgindamas kratytis teismų atsakomybės teigiu, kad tuos veiksmus sankcionavęs teismas ir yra atsakingas už tai, ar buvo pagrindas leisti juos atlikti.
Kitas klausimas, kiek kokybiškai šie veiksmai atliekami jau gavus teismo sankciją, kokie duomenys užfiksuojami, ar laiku nutraukiami neviešo pobūdžio veiksmai ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šiuo aspektu dar vieną patikrą teismai atlieka jau nagrinėdami baudžiamąsias bylas, vertindami surinktą medžiagą ir pripažindami ar atsisakydami pripažinti šiuos duomenis įrodymais, o esant abejonėms – tikrindami ar apygardos teismas turėjo pagrindo sankcionuoti neviešus veiksmus.
Esant tokiai kelių pakopų skirtingų teismų vykdomai kontrolei, o baudžiamajame procese numatytai galimybei atlikti ir instancinę nuosprendžių patikrą, manau, kad teismų kontrolė yra pakankama. Tą parodo ir jūsų minima praktika, kai teismai, nustatę pažeidimus, nežiūrint ar tai buvo padaryta sankcionuojant veiksmus ar atliekant slaptą tyrimą, juos ištaiso.
Be to teismų praktika šioje srityje pakankamai dinamiška ir ją analizuodamas galiu labai užtikrintai pasakyti, kad žmogaus teisių apsaugos standartas šioje srityje vis auga, ir būtent šis vertinimas taikomas ir tiems veiksmams, kurie buvo atlikti santykinai seniai, pvz., prieš 3–5 metus, dar buvus ir kitokiai praktikai.
