Pokyčiai akivaizdūs
Minėti pokyčiai, nors jų jau dabar yra nemažai, anot M. Akelaičio, dar tik pradeda matytis, mat jiems įsitvirtinti reikia laiko, o kad jie teigiamai paveiktų kasdienybę – kantrybės. Laidoje taip pat viešėjusi „Barnahus“ koordinatorė Agnė Marčiukaitienė tam pritarė – kartu su kolegomis ji lankėsi Norvegijoje, kur sėmėsi praktikos, kaip geriausiai suteikti pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams – kalbant tiek apie emocinius, tiek apie fizinius aspektus.
Per 20 metų Lietuvoje įvairiose srityse įvyko reikšmingi pokyčiai, prie kurių įgyvendinimo reikšmingai prisidėjo Lietuvos bendradarbiavimas su Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinu. Bendrystę lydėjo ne tik svarbios investicijos – EEE ir Norvegijos finansinis mechanizmas, bet ir dalinimasis gerąja patirtimi. Septynių laidų cikle „Pokyčių pašvaistė“ – pokalbiai apie pokyčius įvairiose srityse – nuo vaikų teisių iki ukrainiečių integracijos.
Man, kaip policijos pareigūnui, teko matyti tuos pirmus žingsnius, tą virsmą.
Reikšmingą ribą, kalbant apie smurto artimoje aplinkoje mažinimą, M. Akelaitis brėžia nuo 2012 m., kai Lietuvoje įsigaliojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. „Man, kaip policijos pareigūnui, teko matyti tuos pirmus žingsnius, tą virsmą.
Galėčiau drąsiai pasakyti, kad smurto artimoje aplinkoje atpažinimo ir pripažinimo problema pasikeitė. Kad ir kiek sakytume, kad turime dar labai daug ką padaryti (tai neabejotina), bet patį pokytį iki įstatymo priėmimo ir po to mes, policija, labai aiškiai matome“, – per dvylika metų įvykusius pokyčius vertino pareigūnas.
Pašnekovas tikino, kad priėmus įstatymą po truputį ėmė keistis visuomenės požiūris ir pareigūnai tą ėmė pastebėti, reaguodami į iškvietimus, atvykę į namus: „Pasikeitė radikaliai, nes buvo pasakyta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra visuomeninės reikšmės nusikalstama veika.“
M.Akelaičio teigimu, fizinis smurtas Lietuvoje jau atpažįstamas, žmonės suvokia, kad už tokius veiksmus artimoje aplinkoje jie taip pat gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Anot pareigūno, šiandien daugiau dėmesio reikėtų skirti psichologinio, ekonominio ar seksualinio smurto artimoje aplinkoje atpažinimui ir suvokimui.
Kitoks požiūris į smurtą
Kalbėdamas apie aukas, M.Akelaitis pridūrė, kad didžioji dalis smurto artimoje aplinkoje aukų ir moterys. „Pats smurto artimoje aplinkoje fenomenas yra pagrįstas galios ir kontrolės santykiu tarp vyro ir moters. Tai nulemia istoriškai susiklostę lyčių stereotipai, nelygybė.“
Dar viena jautri smurto artimoje aplinkoje aukų grupė – vaikai. Projekto „Barnahus“ koordinatorė Agnė Marčiukaitienė tikino, kad nors iššūkių dar daug, vis tik per pastarąjį dešimtmetį nemenkai pasistūmėta ir šioje srityje: „Kalbant apie smurtą prieš vaikus, reikėtų pasakyti, kad specialus įstatymas pasikeitė 2017 m., kuomet atsirado žargonu vadinamas „nemušimo“ įstatymas. Bet koks mušimas, bet kokios fizinės bausmės prieš vaikus buvo uždraustos.
Laiko tarpas, kad įvyktų reikšmingas pokytis, dar nedidelis, bet Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba pastaruosius keletą metų atlieka visuomenės nuomonės tyrimą. Jame yra klausiama visuomenės, pavyzdžiui, kaip jūs vertinate ausies sukimą – ar tai auklėjimo priemonė, ar smurtas prieš vaiką? Džiugina, kad pokytis vyksta, nors ir mažais žingsniais.“
Anot pašnekovės, tokio veiksmo nepateisina daugiau nei 50 proc. apklaustųjų, deja, yra nemaža dalis, kuri to vis dar nelaiko smurtu.
Gerosios patirtys tikrai veikia
Į smurto artimoje aplinkoje mažinimą, anot M.Akelaičio, reikėtų žiūrėti gerokai plačiau, nei tik smurtautojo baudimas. Pareigūno teigimu, tokia linkme Lietuva eina pastaruosius metus ir dalis priemonių, kurios taikomas, bandomos šiandien – tai gerosios skandinavų patirtys: „Tai ir paslaugų spektro didinimas, ir prevencija, ir pagalba ne tik aukai, bet ir smurtautojui, kurio elgesį reikia keisti. Nes jei nedirbsime su smurtautoju, jis bus toks pat, o aukos keisis. Jei mes smurtautojo problemos nebandysime spręsti, mes problemą tiesiog kelsime į kitą aplinką.“
Džiugina, kad pokytis nors mažais žingsniais, bet vyksta.
M. Akelaitis pasakojo, kad nemaža dalis Lietuvos pareigūnų dalyvavo projekte, kurį finansavo „Norway grants“, o jo siekis ir buvo pasidalinti gerąja praktika: „Austrija, Ispanija ir Norvergija yra išskiriamos kaip šalys, kurios padarė didelį proveržį mažinant smurtą artimoje aplinkoje. Aišku, reikia atkreipti dėmesį, kad jos tai pradėjo daryti gerokai seniau, todėl matyti ir geresni rezultatai.“
Policijos pareigūnas tikino, kad kai kurios Norvegijos ir kitų šalių patirtys Lietuvoje jau pritaikytos ir yra pasiteisinusios, o dalį planuojama diegti ateityje: „Mūsų projektas buvo jungtinis – dalyvavo ir teismai, ir prokuratūra. Turėjome labai didelį bloką minkštųjų paslaugų – mokymų, vizitų, stažuočių. Pats projektas truko ilgai, startavo dar kovido laiku. Labai juo džiaugiamės.
Kalbant apie nusikaltimus, policija yra pirmasis tyrimo padalinys, o po to prisijungia jau kiti – teismai, prokuratūra, kuri vertina policijos surinktus įrodymus. Taigi policijai labai svarbu žinoti, kaip juos vertins. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo dalis čia buvo labai svarbi.“
Reikšmingos investicijos
Projekte, anot M. Akelaičio, dalyvavo net pusantro tūkstančio kolegų. Pareigūnas pridūrė, kad vykdydama projektą policija apsirūpino ir labai svarbiomis „kietosiomis“ priemonėmis, kurios dar labiau gerina minėtą tarpinstitucinį bendradarbiavimą: „Pavyzdžiui, kūno kameromis. Sakyčiau, kad tai dvejopą poveikį daranti priemonė, ką pripažino vėliau ir prokurorai, ir teisėjai.
Pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą su kūno kamera, viską filmuoja. Aišku, jis nenufilmuoja nusikaltimo, kaip viskas įvyko, bet ir po įvykio žmonės būna įsiaudrinę. Vieni pyksta, kiti būna visiškai užsidarę. Ir teisėjai, ir prokurorai pripažino, kad tai, jog jie gali peržiūrėti vaizdo įrašą iš įvykio vietos, yra nepamainomas įrodymų šaltinis.“
Agnė Marčiukaitienė su kolegomis lankėsi Norvegijoje ir sėmėsi gerųjų patirčių, kaip suteikti visokeriopą pagalbą smurtą patyrusiam vaikui. Projektu „Barnahus“ siekta įvertinti esamą paslaugų ir pagalbos vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, praktiką, palyginti Lietuvos pagalbos ir paslaugų modelį su užsienio šalių pavyzdžiais. Įvertinti, kaip minėtą modelį būtų galima pritaikyti Lietuvai, bei įgyvendinti padėjo „Norway grants“ investicijos.
„Labiausiai projektas buvo nukreiptas į pagalbą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto. Vykome pasisemti patirties. „Barnahus“ yra skandinaviškas modelis, kurio principas – vienas namas.
Kitaip tariant, viena įstaiga, kurioje nuo smurto nukentėjęs vaikas gali gauti visas paslaugas po vienu stogu – nuo minkštųjų paslaugų, tokių kaip ilgalaikė terapija, iki paslaugų, kurios reikalingos vykdant baudžiamąjį procesą. Kad vaikui nereikėtų vykti į nejaukią aplinką mediko apžiūrai ar apklausai“, – apie kaupiamą patirtį pasakojo A. Marčiukaitienė.
Abu pašnekovai vieningai tikino, kad nuveikti darbai ir investicijos svariai prisideda prie tvirtų žingsnių kovojant su smurtu artimoje aplinkoje, rezultatai jaučiami jau šiandien, o dar labiau bus matomi ateityje.
Kviečiame žiūrėti laidos įrašą:
