„Paskutiniu metu daug diskutuojame apie savo – Lietuvos, Europos Sąjungos – santykių su Jungtinėmis Valstijomis perspektyvas. Girdime raginimus „praregėti pagaliau“, iš esmės viską peržiūrėti, perrašyti prioritetus. Kai kurie tarptautiniai įvykiai, JAV sprendimai gali paskatinti emocingą komentavimą, tačiau būtų klaida leisti emocijoms formuoti užsienio politiką.
Keliasdešimt metų Lietuva turėjo principais grįstą pragmatinę užsienio politiką. Niekas neabejojo pamatinių tarptautinės teisės normų tiesiogine nauda Lietuvai, daugiašališkumo privalumais, Lietuvos įsipareigojimu ginti taisyklėmis grįstą tvarką. Vyravo įsitikinimas, kad Lietuvai, kaip ir kitoms mažoms valstybėms, padeda tarptautinės struktūros, nes įgauname daugiau įrankių, galime įgyvendinti savo interesus, apsisaugoti nuo priešiškų. Kiekvieną sykį, kai buvo pažeistas kitų šalių teritorinis vientisumas ar suverenitetas, Lietuva principingai stovėjo teisės pusėje. Taip pat dominavo atvira ir pragmatinė ekonominių santykių politika. Beje, ekonominis saugumas (visų pirma – energetinis) buvo vienas tokio pragmatizmo pavyzdžių. Mums reikėjo atsiriboti nuo manipuliuojamo gamtinių dujų tiekimo, nes jis darė žalą mūsų ekonomikos augimui ir politikos savarankiškumui. Kūrėme įvairias infrastruktūrinio bendradarbiavimo schemas regione, kurios būtų pelningos, tvarios ir kurtų saugumą.
Po to turėjome trumpą laikotarpį, kurį būtų galima priskirti moraliniam idealizmui. Bandėme suskirstyti pasaulį į „geriečius“ ir „blogiečius“; demokratijos kriterijus turėjo tapti priežastimi bendrauti. Pasaulis turėjo labiau atitikti mūsų lūkesčius ir tapti teisingesnis. Buvo ne vienas atvejis, kai Lietuvos interesą keitė „vertybiškai aukštesnis“ tikslas.
Užsikarti ant aukšto moralinio kalno ir nuo jo dalinti pamokslus apie teisingą gyvenimą gali pasirodyti šauni misija. Tačiau tuo verta užsiimti tik jeigu nėra kitų būdų įgyvendinti tai, kas mums duos daugiau saugumo, stabilumo ir ekonominės naudos. Transformuoti pasaulį į vieną gražią demokratiją gali užsiimti nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės ar svajokliai, tai neturi būti mūsų uždavinys.
Šios dvi alternatyvios užsienio politikos – principais grįsto pragmatizmo ir moralinio idealizmo (dar vadinamo naiviuoju idealizmu) – susikerta ir svarstant, kaip toliau konstruojame santykius su JAV. Taip pat ir su kitomis mums svarbiomis valstybėmis (ne visos mums svarbios valstybės yra mums draugiškos).
JAV užsienio politika tapo labiau realistinė ir griežtai pragmatinė. Turime priimti šį pokytį be emocijos (nusivylimas, neigimas ir visa kita puokštė), o su tikslu strategiškai adaptuotis. Neturime mestis į kraštutinumus. Ne kartą dėl to nukentėjome, dar dabar gyjame.
Lietuvos nacionalinis saugumas pastatytas ant dviejų kolonų – JAV ir NATO. Specialiai jas išskiriame. Būti gynybos aljanse su JAV mums yra gyvybės klausimas. Jeigu norite – ar mes turėsime savo Žemės dalį ir ar iš viso išliksime – tokio dydžio klausimas. Todėl gyvybinės linijos su JAV išlaikymas yra aukščiausios prioritetas. Alternatyvų nėra ir neturėsime bent vidutiniu – ilguoju laikotarpiu (5-10 metų). Be JAV Europa yra neapginama. Tai tiesmukai pareiškė ir NATO generalinis sekretorius Mark Rutte. Neapginama, nes neturime pakankamai konvencinių pajėgų sustabdyti galimą Rusijos agresiją. Dar svarbiau, Europa neturi strateginės ginkluotės (tiek branduolinės, tiek konvencinės), kuri galėtų atgrasyti Rusiją.
Maskvoje galimas sprendimo priėmimas įsiveržti į NATO turi būti suspaustas iki vieno klausimo: „ar jiems užteks valios mus už tai visiškai sunaikinti?“ Ne „ar jie turi kuo gintis? Kokie jų planai 2040 m.? Koks jų BVP vienam gyventojui?“, o – „Ar jie išdrįs suduoti triuškinamą smūgį?“ Europa nevaldo tokių pajėgumų, o turėtų. Jeigu norime planuotis savarankišką, „autonominę“, „mes patys galėtume“ gynybą – pradėkime nuo branduolinės ir ilgojo nuotolio tikslaus smūgio ginkluotės. Kol to nedarome, mūsų skylėti konvenciniai pajėgumai veiks greta JAV išplėstinio branduolinio atgrasymo.
Europoje rašykime alternatyvius planus, diskutuokime, dėkime dar daugiau pinigų gynybai. Tačiau kol jų neįgyvendinome, nedarykime strateginės klaidos ir nebandykime savęs apgaudinėti, kad jie yra patikima alternatyva. Prasidėjus karui ne koncepcijos turėtų skristi į priešo logistikos centrus ir vadavietes.
Todėl privalome dirbti dėl Lietuvos ir Europos santykių su JAV pokyčio į pragmatiškus ir abiem pusėms naudingus, kad išlaikytume abipusį geostrateginį interesą. Turime susitarti. Lietuva nuosekliai už tai pasisako ir nepavargs raginti partnerių ieškoti visiems naudingo „dealo“. Tai darėme kilus įtampai dėl JAV įvestų muitų Europos Sąjungai, pradėjus mažinti tiesioginę paramą Ukrainai ar JAV pradėjus spaudimą dėl Grenlandijos. Mums beveik visais atvejais pavyko: dėl muitų, paramos Ukrainai organizavimo, gynybos išlaidų didinimo, partnerystės energetikos srityje. Pavyks ir dėl Grenlandijos bei Arkties saugumo. Turime vengti bereikalingos eskalacijos. Nes taip yra lengviau susitarti, o susitarti yra Lietuvos interesas.
Lietuva turi sutvirtinti ir savo dvišalius santykius su JAV. Dėl to taip intensyviai dirbame Vašingtone. Esame pavyzdinis sąjungininkas gynyboje. Tai, ko amerikiečiai tikisi Europoje – apie gynybą kalbame skaičiais ir beprecedenčiais politiniais sprendimais. JAV tai yra svarbu. Lietuvai tai yra dvigubai naudinga. Viena iš sričių, kurią akcentavome tiek susitikimuose JAV, tiek daugiašaliuose formatuose – sustiprinkime partnerystę ekonominio saugumo srityje. Dirbkime drauge prieš nesąžiningą Kinijos prekybos politiką, kritinių žemės mineralų ribojimą, ekonominę prievartą. Dabar, kai JAV imasi kurti globalų forumą geostrateginiam bendradarbiavimui iškasenų ir resursų srityje, turime jį paremti ir būti jo dalimi. Lietuva yra puikus partneris antriniam perdirbimui, patikimesnė alternatyva tiekimo grandinėse, logistikoje. Kodėl su JAV, o ne Europos viduje?
Nes taip naudinga Lietuvai. JAV sprendimą Nacionalinio saugumo strategijoje ir Nacionalinėje gynybos strategijoje į pirmą vietą iškelti Vakarų pusrutulio saugumą Lietuva paverčia naudinga dvišalio bendradarbiavimo sritimi. Vienas iš JAV uždavinių yra mažinti Rusijos ir Kinijos įtaką šioje erdvėje. Mes turime gyvos patirties. Pasiruošę dalintis, proaktyviai dalyvausime šiose pastangose. Taip pat ir skatindami ES aktyviau spausti JAV priešiškus režimus regione. Ko ten Lietuvai lįsti? Nes tai yra naudinga Lietuvai. 2025 m. Lietuva padidino suskystintų dujų importą iš JAV daugiau nei 80 proc. iki 70 proc. viso importo. Nes tai yra naudinga Lietuvai, nes tai yra dalis strateginės partnerystės. Dėl tos pačios – Lietuvos intereso – priežasties ieškome abipusiai naudingų temų kovoje su tarptautiniais narkotikų ir jų prekursorių kontrabandos tinklais ar esame pasiruošę pajėgomis paremti tarptautinę operaciją užtikrinant Gazos saugumą.
Antra klaida (po skuboto atsiribojimo nuo JAV) yra persimetimas į gilias partnerystes su Kinija. Viena didžiausių šių laikų trumparegysčių. Jeigu tai daroma parodyti alternatyvas, sukelti strategines dilemas JAV – vargiai veiks. Jeigu tai bus įgyvendinta, jis susilpnins NATO ir visus Vakarus daug labiau nei Transatlantinių santykių perkūrimas. Europa yra Kinijos geoekonominio dominavimo taikinys, jau ne vienoje srityje tampantis grobiu. Turime būti atsparūs. Ekonominis saugumas neprieštarauja pragmatiškumui. Tai rodo ir nuosekliai auganti Lietuvos prekyba su Kinija.
Mūsų pasaulis niekada nebuvo ideali ir teisinga visiems vieta, o ypač mažoms valstybėms. Niekada taip ir nebus. Niekas neprivalo mūsų globoti, o tuo labiau rūpintis, ko mes norime. Savo interesus turime ne tik išspausdinti dokumentuose (kurių dažnai net patys neskaitome), bet ir aktyviai juos ginti. Visomis priemonėmis, kurias galime pasitelkti ir kurios leistinos. Mūsų reikalas šiandien yra šaltai išvairuoti tokioje strateginėje aplinkoje, kokia yra“.
