Sekite 15min Google
Vieno universalaus atsakymo, kodėl kai kurie kunigai seksualiai išnaudojo vaikus, mokslas nepateikia. Tyrimai veikiau piešia gerokai sudėtingesnį vaizdą, kuriame susipina individualūs žmogaus rizikos veiksniai, galimybė prieiti prie nepilnamečių ir aplinka, galinti nusikaltimą sustabdyti – arba leisti jam tęstis.
Homoseksualumas nelygu vaikų išnaudojimas
Faktas, kad tarp kunigų seksualinio išnaudojimo aukų neproporcingai daug berniukų, ilgą laiką maitino vieną paprasčiausių šio skandalo paaiškinimų – esą problema slypi homoseksualume.
Tačiau 2018 metais paskelbta vadinamoji MHG studija – jos santrumpa sudaryta iš tyrimą atlikusio konsorciumo centrų miestų Mannheim, Heidelberg ir Gießen pavadinimų – tokios išvados nepatvirtino.
Vokietijos Vyskupų konferencijos užsakymu mokslininkai tyrė seksualinį nepilnamečių išnaudojimą, kurį 1946–2014 metais galėjo vykdyti katalikų kunigai, diakonai ir vyrų vienuolijų nariai. Tyrėjai išanalizavo 38 156 dvasininkų personalo ir kitų susijusių bylų dokumentus iš visų 27 Vokietijos vyskupijų.
Iš pirmo žvilgsnio tyrimo rezultatai galėtų atrodyti palankūs homoseksualumo ir išnaudojimo sąsajos versijai: 62,8 proc. nustatytų aukų buvo berniukai, o kai kuriose analizuotose imtyse jų dalis siekė 76–80 proc.
Vis dėlto patys tyrimo autoriai perspėjo nedėti lygybės ženklo tarp šių skaičių ir seksualinės orientacijos. Jų išvada aiški – homoseksualumas savaime nėra seksualinio vaikų išnaudojimo rizikos veiksnys.
Vietoj tiesioginio homoseksualumo ir seksualinio vaikų išnaudojimo priežastinio ryšio MHG studija siūlo gerokai sudėtingesnį paaiškinimą.
Tyrėjų vertinimu, didelę berniukų dalį tarp aukų galėjo lemti pirmiausia struktūrinės aplinkybės: istoriškai būtent berniukai dažniau patarnauja prie altoriaus, jų daugiau katalikiškose internatinėse mokyklose ir kitose bažnytinėse institucijose, todėl dvasininkai turi daugiau galimybių su jais užmegzti artimą ryšį. Tačiau vien prieinamumo, tyrėjų nuomone, nepakanka.
Ar celibato atšaukimas galėtų išspręsti problemą?
Kilus skandalui Lietuvoje, dalis komentatorių suskubo siūlyti vėl svarstyti klausimą apie celibato atšaukimą.
Buvo tvirtinama, esą asmens seksualumo užgniaužimas galiausiai „baigiasi blogai“ ir gali paskatinti netinkamą elgesį. Celibatas išties gali būti vienu iš veiksnių, tačiau kitaip, nei tvirtinama viešumoje.
MHG studijoje mokslininkai iškėlė hipotezę, kad privalomas celibatas kai kuriems kunigystės kandidatams, turėjusiems nesubrendusį ar slopinamą homoseksualų potraukį, galėjo atrodyti kaip būdas išvengti atviros akistatos su savo seksualine tapatybe.
Prie to galėjo prisidėti ir pačios Bažnyčios neigiamas požiūris į homoseksualumą, skatinęs tokius potraukius slėpti ir išgyventi slapta. Vis dėlto studijos autoriai aiškiai pabrėžia: nei homoseksualumas, nei celibatas savaime nėra seksualinio nepilnamečių išnaudojimo priežastis.
Būtent celibato klausimas MHG studijoje išskiriamas kaip atskira, tačiau nevienareikšmė problema. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad kaltinamų diakonų, kuriems celibatas neprivalomas, dalis buvo gerokai mažesnė nei kaltinamų diecezinių kunigų. Vis dėlto jie perspėjo šio skirtumo nelaikyti įrodymu, kad celibatas savaime lemia seksualinį išnaudojimą.
Studijos autoriai siūlo jį vertinti kaip galimą rizikos veiksnį tik tam tikroms žmonių grupėms ir tam tikromis aplinkybėmis – ypač tada, kai žmogaus emocinė ir seksualinė branda nepakankama, o pasirengimas gyvenimui be intymaus partnerio yra paviršutiniškas.
Tyrėjų vertinimu, problemą didino ir tai, kad seminarijose per mažai dėmesio skirta būsimų kunigų emocinei bei seksualinei brandai. Nors brandžiai pasirinktas celibatas yra įmanomas, ne kiekvienas kandidatas į kunigus turi tam reikalingą pasirengimą ir vidinę motyvaciją.
Vienos priežasties nėra
2002 m. birželį, seksualinio išnaudojimo skandalui JAV Katalikų Bažnyčioje vis labiau plečiantis, JAV Katalikų vyskupų konferencija (USCCB) priėmė Vaikų ir jaunimo apsaugos chartiją ir sudarė Nacionalinę peržiūros valdybą (angl. National Review Board).
Jos užsakymu Niujorko miesto universiteto John Jay kriminalinės justicijos koledžas atliko aprašomąjį tyrimą apie seksualinio nepilnamečių išnaudojimo mastą ir pobūdį JAV katalikų dvasininkijoje 1950–2002 metais.
2004 m. paskelbtas tyrimas buvo finansuotas pačios USCCB, tačiau jį atliko nepriklausoma pasaulietinė akademinė institucija. Tyrėjai rėmėsi 195 vyskupijų ir 140 religinių bendruomenių pateiktais duomenimis, apėmusiais 98 proc. JAV diecezinių kunigų.
Visą ataskaitos tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą
Remiantis beveik visų JAV vyskupijų ir dalies vienuolijų pateiktais duomenimis, kaltinimų sulaukė 4 392 kunigai ir diakonai – apie 4 proc. visų tuo laikotarpiu tarnavusių dvasininkų. Užregistruota 10 667 nukentėjusiųjų, 81 proc. jų buvo berniukai, o didžiausią grupę sudarė 11–14 metų vaikai.
Ypač išsiskyrė nedidelė kaltinamųjų grupė: vos 3,5 proc. dvasininkų, turėjusių dešimt ar daugiau kaltinimų, teko daugiau nei ketvirtadalis visų užregistruotų aukų.
Tačiau 2004 metų tyrimas atsakė pirmiausia į klausimą „kiek ir kokių atvejų buvo?“, o ne „kodėl tai įvyko?“. Tam buvo skirta antroji to paties John Jay projekto dalis – 2011 metais paskelbta ataskaita „Nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, kurį vykdė katalikų kunigai Jungtinėse Valstijose 1950–2010 m., priežastys ir kontekstas“ (angl. „The Causes and Context of Sexual Abuse of Minors by Catholic Priests in the United States, 1950–2010“).
Tyrėjai daug dėmesio skyrė platesniam istoriniam kontekstui – ypač septintojo ir aštuntojo dešimtmečių socialiniams pokyčiams bei seksualinės revoliucijos įtakai.
Jų vertinimu, dalis kunigų buvo nepakankamai pasirengę susidoroti su sparčiai kintančiomis seksualinėmis normomis ir tuo metu patiriamu psichologiniu bei socialiniu spaudimu.
Tačiau nei privalomas celibatas, nei homoseksualumas tyrime nebuvo pripažinti savarankiškomis ar pagrindinėmis seksualinio vaikų išnaudojimo priežastimis.
Tyrėjai kartu pabrėžė, kad iš turimų duomenų nepavyko nustatyti aiškių ankstyvų požymių, pagal kuriuos būtų galima numatyti, kuris kunigas ateityje seksualiai išnaudos nepilnamečius.
Pirmasis žinomas išnaudojimo atvejis vidutiniškai įvykdavo praėjus maždaug 11 metų nuo kunigo tarnystės pradžios, o vidutinis kunigas pirmojo užregistruoto atvejo metu buvo artėjantis prie 40 metų.
Vienas reikšmingiausių papildomos analizės rezultatų susijęs su Bažnyčios institucijų reakcija. Tyrėjai nustatė požymių, kad vyskupijose, kurių vadovai į kaltinimus reagavo greitai ir ryžtingai, buvo mažiau aukų, trumpesnė išnaudojimo trukmė ir mažesnė sunkių seksualinių veiksmų dalis.
Iš 178 analizuotų vyskupijų 26, įvertintos kaip reagavusios ryžtingai, vidutiniškai turėjo 12 kaltinamų dvasininkų, palyginti su 18 bendru vidurkiu, o vidutinė išnaudojimo trukmė jose siekė 3,8 metų, palyginti su 5,6 metų.
Vis dėlto autoriai perspėjo, kad dėl vėlyvo pranešimo apie daugelį atvejų sudėtinga tiksliai nustatyti priežastinius ryšius.
Dangstymas – didžiausia problema
Galiausiai, autoritetingų tyrėjų darbai ir pačios Katalikų Bažnyčios užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad seksualinį vaikų ir jaunuolių išnaudojimą vertinti vien kaip atskirų kunigų nusikaltimus būtų klaidinga.
Australijos Karališkoji komisija, tyrusi institucijų reakciją į seksualinį vaikų išnaudojimą, padarė gerokai griežtesnę išvadą apie pačių religinių organizacijų vaidmenį.
Komisijos vertinimu, pati kultūra, valdymo praktika ir hierarchija sudarė sąlygas išnaudojimui tęstis ir apsunkino jo atskleidimą.
Visą ataskaitos tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą
Ypač pavojingu deriniu tapo dvasininkams suteikiamas moralinis autoritetas, didelis tėvų pasitikėjimas ir institucijų polinkis pirmiausia saugoti savo reputaciją bei kaltinamą asmenį, o ne vaikus.
Klerikalizmas, nekvestionuojamas dvasininko autoritetas, uždarumo ir slaptumo kultūra bei institucijos reputacijos gynimas aukų interesų sąskaita gali lemti tai, kad net ir palyginti nedidelis seksualiai vaikus išnaudojančių kunigų skaičius padaro daug žalos: nenustačius ar tinkamai nesustabdžius jų veiksmų, tie patys asmenys gali nusikalsti pakartotinai ir išnaudoti aukas ilgą laiką.
Komisija nustatė atvejų, kai Bažnyčios vadovai žinojo, kad dvasininkas gali kelti pavojų vaikams, tačiau jis ir toliau turėjo su jais kontaktą. Kaltinami kunigai būdavo perkeliami į kitas vietas, o apie įtarimus policijai dažnai nepranešama.
Tyrėjų vertinimu, prie tokios reakcijos prisidėjo ir požiūris į seksualinį vaikų išnaudojimą kaip į moralinį nusižengimą, kurį galima ištaisyti atgaila ar bausme Bažnyčios viduje, o ne kaip į sunkų nusikaltimą, keliantį tiesioginį pavojų kitoms aukoms.
Todėl komisija Bažnyčios atsakomybę siejo ne vien su tuo, kad jos aplinkoje veikė seksualiniai išnaudotojai, bet ir su tuo, kaip institucija reagavo gavusi informaciją apie jų elgesį.
Kai hierarchija, vidaus taisyklės ir institucinis lojalumas trukdo pranešti apie nusikaltimą, leidžia kaltinamajam išlikti pareigose ar suteikia jam naują priėjimą prie vaikų, institucija tampa nebe pasyvia aplinka, o vienu iš veiksnių, leidžiančių išnaudojimui tęstis.
Komisija apskritai pabrėžė, kad institucijos, kuriose autoritetu abejojama mažai, o hierarchija slopina pranešimus apie pažeidimus, turi didesnę riziką nepastebėti ar tinkamai nesustabdyti seksualinio išnaudojimo.
Seksualinių troškimų demonizavimas
Airijos tyrėja ir terapeutė Marie Keenan, dešimtmečius dirbusi tiek su nukentėjusiaisiais, tiek su dvasininkais, prievartavusiais nepilnamečius, teigia, kad savo darbe „Child Sexual Abuse and the Catholic Church" (2012) analizuoja problemą ne kaip vien individualią patologiją, o kaip sisteminę – susijusią su kunigystės institucija, galios santykiais ir valdymo struktūromis.
M.Keenan pastebi, kad, priešingai populiariam įsitikinimui, dauguma jos tirtų dvasininkų prievartautojų neatitiko pedofilijos diagnostinių kriterijų – tą patvirtina ir JAV John Jay koledžo tyrimas.
Vieną iš rizikos veiksnių tyrėja įžvelgia tradiciniame Bažnyčios požiūryje į kūniškumą ir seksualumą. Problema, jos vertinimu, nėra pats celibatas.
Kur kas svarbiau, kas nutinka, kai seksualumas suvokiamas kaip tai, ką reikia slopinti, o gyvenimas be seksualinių santykių pirmiausia pristatomas kaip „dovana“ ar „auka“, nepaliekant pakankamai erdvės pripažinti su tokiu pasirinkimu susijusių žmogiškų poreikių ir praradimų. Tokia aplinka daliai dvasininkų galėjo trukdyti brandžiai suvokti ir integruoti savo seksualumą.
Ši problema, pasak M.Keenan, prasidėdavo dar seminarijose. Jos tirti seksualiai nepilnamečius išnaudoję dvasininkai dažnai nebuvo maištininkai ar akivaizdžiai taisyklių nepaisę vyrai. Priešingai – dalis jų stengėsi tapti pavyzdingais seminaristais, prisitaikyti prie institucijos reikalavimų ir slopinti tas savo tapatybės dalis, kurios į šį idealą netilpo.
Todėl M.Keenan siūlo klausti ne tik, kodėl vienas kunigas išnaudojo vaiką, o kitas – ne, bet ir kas žmogui nutiko jo kunigiškos formacijos metu.
Prie seksualumo slopinimo prisidėjo ir galios paradoksas. Kunigo šventimai suteikia vyrui išskirtinį autoritetą tikinčiųjų bendruomenėje, tačiau hierarchijos viduje iš jo paties reikalaujama paklusnumo aukštesnei dvasinei valdžiai.
M.Keenan kalbinti nepilnamečius išnaudoję dvasininkai, jos teigimu, neretai net nesuvokė savo galios vaikų atžvilgiu: santykį su jais įsivaizdavo kaip draugystę ar lygiavertį ryšį, nors realybėje tarp suaugusio kunigo ir jo autoritetu pasitikinčio vaiko egzistavo milžiniška galios asimetrija.
Ar patirta prievarta vaikystėje lemia agresiją vėliau?
Kalbant apie vaikų seksualinį išnaudojimą, pedofilijos terminas neretai klaidingai vartojamas kaip paties nusikaltimo sinonimas. Tačiau medicinos ir kriminologijos požiūriu tai nėra tas pats.
Vilniaus universiteto mokslininkas Gintautas Sakalauskas pabrėžia, kad pedofilija pirmiausia reiškia ilgalaikį seksualinį potraukį lytiškai nesubrendusiems vaikams. Pats potraukis savaime dar nieko nepasako apie žmogaus elgesį.
Todėl tai, kad suaugęs asmuo seksualiai išnaudojo vaiką, automatiškai nereiškia, jog jam būdinga pedofilija. Ir priešingai – pedofilinį potraukį jaučiantis žmogus nebūtinai seksualiai išnaudoja vaikus.
G.Sakalausko analizuojami tyrimai rodo, kad nemaža dalis tokios prievartos atvejų nėra susiję su pedofiliniu potraukiu.
Seksualinio kontakto su vaikais gali būti ieškoma dėl kitų priežasčių – sunkumų užmezgant seksualinius santykius su suaugusiaisiais, įvairių baimių, seksualizuoto galios demonstravimo, bejėgiškumo jausmo, vyriškumo krizės, apsvaigimo nuo psichoaktyviųjų medžiagų ar įvairių psichikos sutrikimų.
Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad pedofilinis potraukis neišvengiamai baigiasi nusikaltimu. Vieno aiškaus mokslinio atsakymo nėra ir į klausimą, kodėl pedofilinis potraukis apskritai susiformuoja. Tyrinėjami biologiniai, psichologiniai ir socialinės raidos veiksniai, tačiau patikimų duomenų, leidžiančių išskirti vienintelę priežastį, kol kas nėra.
Pavyzdžiui, kai kuriuose tyrimuose nustatyta sąsaja tarp vaikystėje patirtos seksualinės prievartos ir vėliau pasireiškiančių pedofilinių polinkių. Vis dėlto G.Sakalauskas pabrėžia, kad tokia patirtis laikytina rizikos veiksniu, o ne tiesiogine priežastimi: daugumai vaikystėje seksualinę prievartą patyrusių žmonių parafiliniai sutrikimai neišsivysto.
Ryšys tarp vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo ir vėlesnio seksualinio smurto nėra nei paprastas, nei neišvengiamas. Tyrimų rezultatai šioje srityje nevienodi, o dalis jų rodo, kad sąsaja labiau būdinga vyrams nei moterims.
JAV Vyriausybės atskaitomybės biuro apžvelgtuose tyrimuose dauguma suaugusių seksualinių nusikaltėlių nurodė vaikystėje seksualinio išnaudojimo nepatyrę.
Dviejuose prospektyviniuose tyrimuose (čia ir čia), kurių metodologija patikimesnė, nustatyta, kad tik 7–26 proc. vaikystėje išnaudotų vaikų suaugę tapo seksualiniais nusikaltėliais. Kitaip tariant, absoliuti dauguma išnaudojimą patyrusių asmenų niekada netampa skriaudikais.
Kita vertus, dalis naujesnių, metodologiškai griežtesnių tyrimų rodo statistiškai reikšmingą, nors ir nedidelį, ryšį – viename tyrime vaikystėje patirtas seksualinis išnaudojimas buvo reikšmingai susijęs su vėlesniais kaltinimais dėl seksualinio nusikaltimo, net kontroliuojant kitus veiksnius, tačiau šis ryšys pasireiškė daugiau nusikaltimo pradžios, o ne pakartotinio nusikalstamumo atveju.
Vieno tyrimo duomenimis, tarp 747 vyrų, aukos patirties dažnis tarp skriaudikų siekė 35 proc., palyginti su 11 proc. tarp neskriaudžiančių vyrų – tai rodo ryšį mažumoje atvejų, bet ne visuotinį dėsningumą.
Kuo daugiau tyrimų, tuo mažiau paprastų atsakymų
Naujausia mokslinės literatūros apžvalga, apėmusi 50 recenzuotų tyrimų apie seksualinį vaikų išnaudojimą Katalikų Bažnyčioje, rodo paradoksalią situaciją: per kelis dešimtmečius sukaupta daug duomenų, tačiau kuo daugiau šis reiškinys tiriamas, tuo sunkiau jį paaiškinti viena teorija ar vienu „tipinio“ išnaudotojo profiliu.
Tyrimų kryptis ilgainiui pasikeitė – nuo bandymų surasti specifines nusikaltusių kunigų psichologines ar seksualines savybes pereita prie platesnės analizės, kurioje vertinama ir aplinka, situacija bei institucijos veikimas.
Naujesni tyrimai vis dažniau žvelgia plačiau ir klausia ne tik, kodėl konkretus žmogus nusikalsta, bet ir kokios aplinkybės suteikia jam galimybę tai padaryti.
Šioje perspektyvoje svarbios tampa situacinės aplinkybės: galimybė nekontroliuojamai bendrauti su vaikais, kunigo padėtis bendruomenėje, šeimų pasitikėjimas, kelionės, bažnytinė veikla ir kitos situacijos, kuriose dvasininkas gali likti su vaiku be priežiūros.
Tyrimai rodo, kad net aukų lyties pasiskirstymą bent iš dalies galima paaiškinti tokiomis galimybėmis – berniukai istoriškai dažniau patekdavo į aplinkas, kuriose artimai bendravo su kunigais.
Tačiau vien galimybės prieiti prie vaikų nepaaiškina visos problemos. Apžvalgoje išskiriami ir organizaciniai bei kultūriniai veiksniai: klerikalizmas, uždara hierarchinė struktūra, įprotis nekvestionuoti dvasininko autoriteto, ribota išorinė kontrolė ir institucijos reputacijos gynimas.
Tokia aplinka galėjo ne tik sudaryti palankesnes sąlygas nusikaltimui, bet ir sumažinti tikimybę, kad jis bus atskleistas bei sustabdytas.
Svarbus vaidmuo tenka ir pačiam kunigo autoritetui. Apžvelgti tyrimai rodo, kad dvasininkų naudojamos vaikų „ruošimo“ – groomingo – strategijos daug kuo panašios į kitų seksualinių išnaudotojų elgesį, tačiau kunigai turėjo papildomą priemonę – savo pareigų suteikiamą prestižą ir moralinį autoritetą. Jis galėjo padėti pelnyti vaiko bei jo šeimos pasitikėjimą, sumažinti vaiko pasipriešinimą ir apsunkinti vėlesnį prabilimą apie išnaudojimą.
Todėl dabartinė tyrimų kryptis vis labiau tolsta nuo vieno „kunigo išnaudotojo profilio“ paieškų. Seksualinis vaikų išnaudojimas Bažnyčioje aiškinamas kaip individualių pažeidžiamumų, konkrečių galimybių nusikalsti ir institucinės aplinkos sąveika.
Būtent dėl to prevencijos tyrimuose vis daugiau dėmesio skiriama ne bandymui iš anksto atpažinti būsimą nusikaltėlį, o galimybių išnaudoti vaiką mažinimui – ribojant nekontroliuojamą suaugusiųjų ir vaikų bendravimą, didinant išaiškinimo tikimybę, diegiant privalomą pranešimą ir nuolat vertinant apsaugos priemonių veiksmingumą.