Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymu gali būti nustatytas toks senatvės pensijų sistemos modelis, pagal kurį šioms pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų yra derinamas su būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose. Nutarime pažymėta, kad nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad į pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti gerus investavimo rezultatus, todėl jeigu įstatymų leidėjas kilus ekonomikos krizei nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas ir į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nusprendęs iš esmės pertvarkyti senatvės pensijų sistemą (be kita ko, ir taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose), privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų, o jeigu praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą.
Konstitucinio Teismo vertinimu, nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatytu kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimu nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje buvo nustatytas netgi mažesnis šių įmokų dydis) nebuvo paneigta kaupiamosios pensijos esmė.
Kartu Konstitucinis Teismas, pažymėjęs, kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir jų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, konstatavo, jog 2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d. priimti Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo įstatymai, kuriais nuo 2009 m. sausio 1 d. sumažintos kaupiamosios pensijų įmokos, buvo nepalankūs pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir pensijų kaupimo bendrovėms, todėl negalėjo būti nustatyta jų grįžtamoji galia. Šių įstatymų nuostatos dėl jų grįžtamosios galios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir konstatuota, kad šie įstatymai įsigaliojo nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad teisiniu reguliavimu, kuriuo nuo 2009 m. liepos 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos sumažintos iki 2 procentų pajamų, Konstitucija nepažeista, nes 2009 m. balandžio 28 d. įstatymu asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems iki šio įmokų sumažinimo, 2012–2014 metams buvo nustatytas 6 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, kuris vertintinas kaip sumažintų įmokų kompensavimas, o 2010 m. birželio 30 d. įstatymu, panaikinus nuostatą dėl būsimo įmokų tarifo padidinimo, nustatyta Vyriausybės pareiga, pasibaigus valstybėje susidariusiai ypatingai padėčiai, Seimui pateikti įstatymų projektus dėl įmokos tarifo didinimo, kuri aiškintina kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti įmokų dydį ir prielaida kompensuoti sumažintas įmokas.
