Visko būna
Keleivių kontrolės brigados, su kuria susitikome, darbas prasideda Tauragnų stotelėje 14 valandą. Tiesa, pamainos yra skirtingos – kitos komandos darbą pradeda 5 arba 6.30 ryto, o dar viena – 15 valandą. Prieš išvažiuodami į miestą kontrolieriai visada užsuka ir į Vilniaus autobusų parką – ten turi pasitikrinti blaivumą.
Keturių žmonių brigada Tauragnų stotelėje patikrina pirmojo dienos autobuso keleivius – zuikių nėra. Įlipa į antrąjį, o jame jau užtrunka. Dviems iš komandos narių išvedus įkaušusį „zuikį“, autobuso vairuotojas uždaro duris ir važiuoja. Po kelių sekundžių suprantama, kad keli kontrolieriai išvažiavo kartu su likusiais keleiviais. Grįždami iš tolimesnės stotelės pėstute jaunas kontrolierius Arturas ir jo kolega Valdas juokiasi: „Sakiau jums, kad visko čia būna. O tai – gera mankšta prieš darbo pradžią.“
Sakiau jums, kad visko čia būna. O tai – gera mankšta prieš darbo pradžią.
Vilniuje dirba 60 kontrolierių, tai yra – 15 brigadų. Kiekvieną dieną į miestą gaudyti „zuikių“ išvažiuoja po keturias. Patys kontrolieriai dirba slenkančiu grafiku – dvi darbo ir dvi poilsio dienos.
Kas atvedė į tokį darbą?
Tarp kontrolierių – įvairiausius darbus prieš tai dirbę žmonės. Vyresnio amžiaus vyras Tadeušas pasakoja, kad kone visą gyvenimą dirbo prie transporto. Iš pradžių vairuotoju, o dabar – kontrolieriumi.
Valdas prisimena, kad ne vienerius metus dirbo jėgos struktūrose. „Kažkaip pripratau būti su uniforma, man tai patinka. Taigi – ir čia taip“, – nusijuokia vyras.
Vyriausioji kontrolierė Genė šį darbą dirba jau 17 metų. „Kai atėjau čia dirbti buvo sunkūs laikai, tų darbų buvo nedaug. Ir štai, taip ir prabėgo 17 metų“, – pasakojo pašnekovė.
Jauniausias kontrolierių brigados narys Arturas atvirauja, kad dabar „zuikius“ gaudo pusmetį, tačiau šį darbą yra dirbęs ir prieš ketverius metus – išėjo, o po to sugrįžo. Vidaus apdaila ir dažymu per tą laiką užsiiminėjęs vyras tikina, kad kontrolieriaus darbas jam prie širdies, todėl ir grįžo.
Mėnulio fazės
Morališkai – tai nelengvas darbas. Pagrindinė priežastis ta, kad žmonės iš anksto nusiteikę prieš kontrolierius. „Tai ta sfera, kur dar galima apgauti. Kur tikimasi, kad nepagaus, taip žmonės ir bando vis. Kai kurie ir nesupranta, kodėl turėtų mokėti už važiavimą autobusu. Taigi – visaip reaguoja“, – pasakojo vyr. kontrolierė.
Vidaus apdaila ir dažymu užsiiminėjęs vyras tikina, kad kontrolieriaus darbas jam prie širdies, todėl ir grįžo.
Nors tikrai stengiamasi bendrauti mandagiai, konfliktinių situacijų pasitaiko neretai. Būti pagautu nemalonu, o tada – kaltinti belieka kontrolierius. Visi brigados nariai sutinka, kad morališkai darbas nelengvas, neretai turi sugerti žmonių neigiamas emocijas. Genė pajuokauja, kad žmonių nusiteikimas kartais priklauso, matyt, ir nuo mėnulio fazės, nes jaučiami periodai – tai ramiau, tai paūmėja.
Būna ir traumų
Konfliktiškesni, suprantama, būna neblaivūs žmonės. Tačiau kartais, pamini Arturas, jie būna ir labai linksmi. Kontrolieriai neslepia, kad vis dėlto, pasitaiko ir sudėtingesnių atvejų, o priemonių apsiginti nuo itin aršių „zuikių“ jie neturi. Visai neseniai – prieš kelias savaites, vienam kontrolieriui buvo atviras kojos lūžis, prisimena kolektyvas.
„Kartą ir man yra tekę. Trenkė tiesiai į akį, tai ir vaikščiojau su mėlyne“, – pasakojo Arturas. Vyr. kontrolierė tikino, kad patys kontrolieriai tikrai nesistengia veltis į ginčus ar konfliktus, žmonės tiesiog nesutikdami, kad pažeidė tvarką, ima karščiuotis. Būna ir stumdo, trenkia kumščiu į nosį ir bando pabėgti.
Anksčiau dauguma kontrolierių buvo tik moterys, pasakoja Genė, dabar – visos brigados mišrios. Kai yra vyrų – saugiau. Jie gali užtverti kelią ir neleisti pabėgti, o juolab – ir morališkai kitaip.
Vis dėlto, nuolat galvoti apie galimus konfliktus ar grėsmę, pasak Genės – ne išeitis. „Reikia kitaip nusiteikti. Nepriimti asmeniškai tų nepasitenkinimų ar keiksmų. Tiesiog neimti į širdį ir pozityviau į viską žiūrėti“, – dėstė moteris.
Kontrolieriai neturi jokių savisaugos priemonių, kaip apsiginti nuo itin aršių „zuikių“.
Jai pritarė ir Arturas: „Man patinka šis darbas. Visko būna, bet mes nesistengiame konfliktuoti. Stengiesi su žmonėmis kalbėti normaliai. Būtent tas bendravimas su žmonėmis man ir patinka šiame darbe“, – tikino vyras.
Situacija keičiasi
Paklausti, ar jaučia bent kiek didėjantį žmonių sąmoningumą, kontrolieriai atsako – šiek tiek.
„Atsiradus elektroniniam bilietui šiek tiek pasikeitė suvokimas“, – pasakoja Genė.
Tačiau tų, kurie važiuoja „tik vieną stotelę“, veikiausiai, bus visada. Žmonės prisigalvoja įvairiausių pasiteisinimų – palikau piniginę, ką tik įlipau, iškrito, pamečiau, atsitiko nelaimė ir labai skubu. „Aišku, pasitaiko, kad tokių atvejų būna iš tiesų. Ne visada žmonės meluoja, tačiau šitie pasiteisinimai labai dažni“, – tikino kontrolierius.
Suvokimas, kad ši paslauga mokama – galbūt šiek tiek ir auga. „Kai mums sako, mes tik vieną stotelę, mes sakome – parduotuvėje už vieną bandelę irgi reikia mokėti“, – juokavo Genė. Anot jos, yra tokių, kurie bilieto neperka niekada, ir tokius kontrolieriai jau kone pažįsta. Jie, veikiausiai, niekada bilieto ir nepirks. Dirbdamas tokį darbą kartais jau atpažįsti, ar žmogus tikrai pamiršo, ar jam nelaimė, ar tik meluoja.
Sunkiausia, pasak kontrolierių, su tais atvejais, kai žmonės neturi ar tyčia nepateikia dokumento. Norint išrašyti baudą – būtina patvirtini žmogaus tapatybę. Tokiais atvejais, pažeidėjai vežami į policijos komisariatą. Vieno tokio zuikio vežimas, anot Genės, gali užtrukti kone valandą laiko.
Taigi – kartais žmonės manipuliuoja tuo. Tačiau mes turime ir kitą išeitį – pasodiname į autobusiuką ir toliau dirbame, dėl vieno kartais ir nevažiuojame. O tada žmogui pabosta laukti ir dokumentas staiga atsiranda, o mes jam išrašome baudą ir atsisveikiname.
