Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu asmenys, pagrobę savo vaikus (BK 156 straipsnio 2 dalis), šiai veikai praradus pavojingumą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems baudžiamoji byla nutraukta, o dėl pasikėsinimo neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 291 straipsnio 1 dalis) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas galioti.
Kasacinis teismas, atmesdamas nuteistųjų gynėjo kasacinio skundo argumentus, padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai asmenų veiksmuose nustatė savo vaikų pagrobimo nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Teisėjų kolegija pritarė teismų argumentams, kad, sprendžiant klausimą dėl asmenų atliktų veiksmų teisėtumo ir jų vertinimo BK 156 straipsnio 2 dalies prasme, teisinę reikšmę turi aplinkybė, kad dieną, kai tėvai iš vaikų globos įstaigos be leidimo išsivežė savo tris nepilnamečius vaikus, teismo nutartis, kuria leista iš tėvų skubiai paimti vaikus, buvo įsiteisėjusi ir, kaip ir jos pagrindu priimti mero potvarkiai dėl nepilnamečių laikinosios globos bei jų apgyvendinimo, buvo galiojanti. Tai reiškia, kad teismo ir institucijos sprendimai turėjo būti vykdomi.
Įvykio dieną tėvai, be leidimo išsiveždami iš vaikų globos įstaigos joje teisėtai gyvenančius tris savo vaikus, elgėsi neteisėtai, jie suprato, kad pagrobia savo vaikus, ir norėjo taip veikti.
Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje – vėliau panaikinus teismo nutartį dėl vaikų paėmimo ir juos grąžinus tėvams, nesant byloje duomenų apie vaikų priežiūros pažeidimus, jų interesus pažeidžiantį tėvų valdžios panaudojimą – asmenų padaryta savo vaikų pagrobimo nusikalstama veika prarado pavojingumą, ir konstatavo, kad asmenys dėl šios veikos pagrįstai buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kasacinis teismas, be kita ko, padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, vykdydami tų pačių asmenų baudžiamąjį persekiojimą dėl pasikėsinimo neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pažeidė non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad asmenys buvo pakartotinai persekiojami už iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus, neatskiriamai susijusius su tuo pačiu laiku, ta pačia vieta ir tuo pačiu įvykiu faktus, už kuriuos jie jau buvo nubausti administracine tvarka ir sumokėję administraciniame nurodyme nustatytą baudą.
Asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio nusižengimo teisena pasibaigia, o pradėtas baudžiamasis persekiojimas turi būti nutrauktas. Dėl to teisėjų kolegija žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis dėl asmenų išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį panaikino ir baudžiamąją bylą dėl šios nusikalstamos veikos jiems nutraukė.
