Rengiant publikaciją, ne kartą teko išgirsti tą pati klausimą, tariamą su nuostaba, tiek artimųjų, tiek politikų: „Ar tikrai Lietuvoje yra tokių šeimų?!“
Atsakome: taip, tokių šeimų yra. Homoseksualių porų vaikai dažniausiai auginami subyrėjus ankstesnėms jų heteroseksualioms santuokoms. Vaikas lieka augti su motina arba tėvu ir naujuoju partneriu. Dažnai nutinka taip, jog vaikas prisiriša prie naujojo šeimos nario kur kas labiau, nei prie savo biologinio tėvo ar motinos.
Nagrinėdamos šią temą suvokėme, kad homoseksualių šeimų klausimas labai plačiai aptarinėjamas. Kalbama ir apie jų teisę turėti atžalas. Tačiau kalbėdami apie vaikus, žmonės nesusimąsto apie kalbėjimą su pačiais vaikais. Nusprendėme suteikti suaugusiems tokią galimybę atlikdamos žurnalistinį eksperimentą.
Eksperimento metu skambinome į tris vaikų globos namus ir Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Jį atlikome norėdamos sužinoti, kaip ir kokia informacija būtų suteikiama vaikui, kuris yra išsigandęs, kad bus išplėštas iš ne biologinės homoseksualios motinos ir atiduotas į vaikų globos namus.
Skambindamos imitavome situaciją, kurioje keturiolikmetė mergaitė, dešimt metų gyveno homoseksualioje dviejų moterų šeimoje ir beveik nebendravo su biologiniu tėčiu. Po biologinės motinos mirties mergaitė išgirdo antrosios motinos pokalbį su draugu teisininku, kuris pasakė, jog dukra gali būti atiduota į vaikų globos namus.
Faktas ignoruojamas
Pamanėme, jog nepilnametis, bijodamas pakliūti į vaikų namus, greičiausiai ten ir skambintų. Taigi šios įstaigos buvo pirmosios vietos, sulaukusios mūsų skambučio. Nepaisant pirmųjų šiurkščių žodžių dviejuose iš trijų įstaigų, į kurias skambinome, atsiliepusios darbuotojos, įsigilinusios į situaciją, tapo švelnios ir palaikančios: „Jeigu yra kam tave prižiūrėti ir kas tavimi rūpinasi, tikrai niekada į vaikų namus] nepapulsi. Viskas bus gerai, o tas teisininkas nesamonę pasakė.“
Tačiau labiausiai nustebino tai, kad visos trys moterys iš skirtingų globos namų visiškai pro ausis praleido faktą, jog mergaitė augo šeimoje, kur ją augino dvi motinos.
Tokius ir panašius palaikymo žodžius girdėjome pasakodamos istoriją. Tačiau labiausiai nustebino tai, kad visos trys moterys iš skirtingų globos namų visiškai pro ausis praleido faktą, jog mergaitė augo šeimoje, kur ją augino dvi motinos. Moterys klausinėjo apie šeimyninę situaciją bei kas ta antra moteris, kartu su motina auginusi mergaitę: močiutė, teta, kita giminaitė?
Supratusios, kad tai lesbiečių šeima, prie homoseksualumo klausimo nebegrįždavo.
Dar labiau nustebino Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja. Ypač šiurkšti pokalbio pradžia vėliau virto nuoširdžia parama ir išsamios informacijos suteikimu.
Čia susidūrėme su dar akivaizdesniu šeimos formos ignoravimu: „Matai, tu gali manyti, kaip nori, bet kalbam taip, kaip yra. Motina yra viena, o ta moteris, kuri tau yra artima, gali tapti tavo globėja.“
Tačiau vaikui, kuris ką tik patyrė skaudžią netektį, buvo įrodinėjama ir tai, kad jis neturi teisės kitą artimiausią žmogų vadinti taip, kaip jam atrodo teisingiausia ir tinkamiausia: mama.
Nebiologinė mama galėtų tapti globėja
Po eksperimento paaiškėjo, kad vaikas, susidūręs su nelaime ir paskambinęs juo besirūpinančiai valstybės institucijai, tikrai sulauks pagalbos ir atsakymų į kylančius klausimus.
Tačiau mums kilo ir kitų klausimų.
Atlikdamos eksperimentą vaikų teisių ir įvaikinimo tarnyboje, sulaukėme atsakymo, kad „antra motina“ galės mergaitę auginti, jei bus abipusis noras ir jei ji bus įvertinta kaip tinkama globėja. Mūsų pašnekovės sakė, kad niekas neketina mergaitės išplėšti prieš jos valią ir išvežti.
Tačiau, pasak vienos iš Vaiko teisių tarnybos specialistės, viskas daroma proto ribose. Norėdamos išsiaiškinti kriterijus, kada „antroji“, nebiologinė mama yra tinkama ir kur prasideda bei baigiasi proto ribos, nužingsniavome pas Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorę Odetą Tarvydienę.
Moteris papasakojo, jog teisiškai už vaiką atsakingi yra biologiniai tėvai. Mirus kuriam nors iš tėvų, vaikas atitenka kitam. Tačiau, jei jis atsisako auginti vaiką, motyvuodamas tuo, kad su juo beveik nebendrauja ir jo auginti negalės, ieškoma kitų artimų giminaičių.
Šiuo atveju kartu su vaiku gyvenantis asmuo galėtų pateikti prašymą jį globoti. Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareiga yra išsiaiškinti jų tarpusavio emocinį ryšį.
Paklausta, kokius kriterijus turi atitikti būsimieji globėjai, O.Tarvydienė įvardijo kelis. Pirmiausia, žmogus turi norėti patenkinti ne tėvystės, o vaiko poreikius. Taip pat jis privalo sugebėti pasirūpinti atžala tiek morališkai, tiek finansiškai. Būsimasis globėjas dalyvauja pasirengimo kursuose, kuriuose išmoksta padėti vaikams išgyventi netektis ir rasti bendrą kalbą su jais.
Neigiamas visuomenės požiūris
O.Tarvydienė mato tik vieną priežastį, kodėl homoseksualūs asmenys negalėtų tapti globėjais: neigiamas visuomenės požiūris į homoseksualias šeimas ir jose augančius vaikus. Specialistė neigiamą visuomenės požiūrį iliustravo vaikų iš vaikų globos namų pavyzdžiu: šie vaikai mokykloje susiduria su tam tikrais sunkumais vien dėl to, kad kitos šeimos įtariai į juos žiūri. Tad vaikui, ateinančiam iš homoseksualios šeimos, būtų dar sunkiau.
Tačiau, kaip mums paaiškino O.Tarvydienė, homoseksualumas nėra galutinis kriterijus sprendžiant, kam atiduoti be vieno iš tėvų likusį vaiką. Jos teigimu, pora, norinti tapti vaiko globėja, turėtų būti labai stipri ir pasiruošusi pateikti vaikui atsakymus į klausimus apie šeimos “kitoniškumą”, kurie iškils tiek jam pačiam, tiek visuomenei, su kuria vaikas susidurs.
Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė sako, jog tarp Seimo narių yra tokių, kurie palaiko žmogaus teisių idėjas. Tačiau kai reikia balsuoti už įstatymo projektus, susijusius su homoseksualių žmonių teisėmis, visi kaip susitarę tyli.
Prisiminus Ugnės ir Jurgitos istoriją, kyla klausimas, kam atitektų vaikas? Dvi motinos augina berniuką, sergantį sunkia liga ir nuolat turintį gulėti ligoninėse bei vartoti vaistus, o biologinis tėtis tik porą kartų per metus aplanko savo sūnų.
Šiuo atveju O.Tarvydienė kalba apie tėvo neatsakomybę dalyvaujant vaiko gyvenime, nors tai yra jo moralinė ir teisinė pareiga. Tačiau direktorė prisimena atvejį, kai vaiko, kurio tėvas nedalyvavo jo gyvenime, globa buvo skirta patėviui. Vaiko ir patėvio emocinis ryšys buvo kur kas stipresnis. Šiuo atveju, tėvas aktyviai nedalyvauja vaiko gyvenime ir nežino apie jo specifinius poreikius susijusius su sveikata, taigi Jurgita turėtų galimybę nelaimės atveju tapti berniuko globėja.
Seimas bijo kalbėti apie žmogaus teises
Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė sako, jog tarp Seimo narių yra tokių, kurie palaiko žmogaus teisių idėjas. Tačiau kai reikia balsuoti už įstatymo projektus, susijusius su homoseksualių žmonių teisėmis, visi kaip susitarę tyli. Politikės nuomone, tai baimė būti nesuprastais, pasmerktais arba tiesiog nuolankus paklusimas partijos ideologijai. Ji taip pat pastebi, kad jos kolegos dažnai nemąsto apie problemą iš esmės: kalbėdami apie vaikus, jie labiausiai bijo, kad homoseksualūs asmenys neįsivaikintų, o apie tai, kad vaikai šiose šeimose jau auga jie net nedrįsta pagalvoti.
Paklausta apie galimus problemos sprendimo būdus, A.M.Pavilionienė mato tik vieną išeitį – partnerystės sutartį, leidžiančią įteisinti homoseksualių žmonių santykius.
Civiliniame kodekse jau prieš dešimtmetį numatyta galimybė heteroseksualiai porai sudaryti partnerystę . Tačiau įstatymo, nustatančio kaip tai turėtų vykti, nėra. Jeigu būtų įteisinta partnerystė, leidžianti savo santykius įteisinti ir homoseksualiems žmonėms, o Civilinio kodekso straipsnis būtų koreguojamas – didelė dalis Jurgitos ir Ugnės šeimai kylančių problemų būtų išspręstos.
„Žmonėms būtų garantuota sveikatos, socialinė apsauga, o drauge ir šeimų bei vaikų likimai apsaugoti“, – sako A.M.Pavilionienė.
Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas” finansuojamą projektą „Demokratijos kodas – žurnalistika”. Kūrinys atspindi tik autorių požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
