Pareiškėjos siūlo numatyti teisės aktuose išlygą, kad vaiko auginimo atostogos nebūtų įtraukiamos į atestuojamos 5 metų mokslininko kadencijos periodą.
Tiriant skundą paaiškėjo, jog universitetuose dėl vaiko priežiūros atostogų didėja disertacijų neapgynusių doktorančių skaičius, o suteikiant tokias atostogas, jos esą yra „linksniuojamos" kaip institucijos rodiklius gadinančios darbuotojos.
Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad su asmeniu, antrąkart iš eilės laimėjusiu konkursą, sudaroma neterminuota darbo sutartis ir šis asmuo atestuojamas kas penkeri metai. Įstatymas nenumato, jog penkerių metų atestacijos terminas gali būti trumpinamas ar kitaip keičiamas, atsižvelgiant į nėštumo ir gimdymo atostogų bei vaiko priežiūros atostogų trukmę.
Nustatyta, kad moterys gali atsidurti prastesnėje padėtyje nei vyrai mokslininkai, nes jos dėl nėštumo-gimdymo ar vaiko priežiūros atostogų yra priverstos daryti pertraukas ir nėra pajėgios įvykdyti nustatytas užduotis, kurias turėtų atlikti per atestuojamąjį laikotarpį, todėl jų atestacijos rezultatai gali būti nepalankūs.
Valstybės tarnautojai, pavyzdžiui, taip pat turi būti atestuojami. Tačiau Valstybės tarnybos įstatymas numato, jog nėščių, krūtimi maitinančių moterų ar išėjusių vaiko priežiūros atostogų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas nėra privalomas; jų veikla vertinama tik jų pačių prašymu.
Ištyrus skundą, siūloma įtvirtinti vienodas atestavimo sąlygas mokslo darbuotojams, nepaisant jų lyties, bei eliminuoti motinystės ar vaiko priežiūros tikslinių atostogų laiką iš atestavimo laikotarpio.
Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė teigia: „išėjusios vaiko priežiūros atostogų moterys mokslininkės turi penkerių metų veiklos užduotis vykdyti per ketverius ar net trejus metus, o tai blogina jų padėtį“.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 metais vaiko priežiūros atostogomis naudojosi 93,04 proc. moterų bei tik 6,96 proc. vyrų. Todėl akivaizdu, kad moterys žymiai dažniau nei vyrai susiduria su teisiniais trukdžiais daryti mokslinę karjerą.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme netiesioginė diskriminacija apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma, vertinimo kriterijus ar praktika, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar taikant vienos lyties asmenys gali atsidurti ar atsiduria tam tikroje mažiau palankioje padėtyje negu kitos lyties asmenys, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą, vertinimo kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
