Menininkai, mėgėjai piešti ir kiti lankytojai, norėję pabėgti nuo rutinos, susirinko į penktąjį kartą „Estrãdoje“ rengiamą drink & draw, arba „Maliavok ir baliavok“, kurio esmė – gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti, piešti ir gurkšnoti savo mėgstamą gėrimą. O svarbiausia – mokėti piešti visai nereikia.
„Žinau, kad yra vietų, kurios rengia tokius renginius ir dažniausiai būna nejauku, nes esi akademinėje aplinkoje, toks elitinis vakaras – daug susimoki, vienas gurkšnoji vyną ir paišai. Ir tai dažniausiai būna akto pozavimas, jauna mergina ir matai, kaip jai nejauku, man nejauku, nesinori ten būti“, – įspūdžius apie ankstesnius gyvo piešimo renginius pasakoja renginio organizatorė, menininkė Upė Lučiūna.
U.Lučiūna dalinasi, jog po tokių patirčių, norėjosi sukurti laisvą ir jaukią aplinką ne susitikimams formalioje, įpareigojančioje aplinkoje, bet bendruomenei, kur būtų galima laiką praleisti kitaip.
Dar renginiui neprasidėjus, vietų atsisėsti nebelieka, visi nekantriai laukia renginio pradžios. Erdvėje skamba garsi muzika, aidi juokas ir pašnekesiai, susirinkusieji paišinėja ir praktikuojasi, mainosi piešimo priemonėmis vieni su kitais.
Susidomėjimas šia veikla jau ne pirmą kartą yra didesnis nei maža ir jauki „Estradà“. Čia renkasi įvairūs žmonės – nuo studentaujančio jaunimo iki garbingo amžiaus senolių.
„Kartą buvo dvi vyresnės moterys, feisbuke pamatė, atėjo. Jos nenorėjo piešti pozuotojo, tai jos piešė kaktusą šalia ir sukūrė visą komiksą apie tą kaktusą. Ir man tai buvo vienas nuostabiausių darbų tą vakarą“, – maloniai prisimena menininkė.
-
Pranešus apie pirmąją dainyklą sostinėje kilo klausimas: kodėl šioje vietoje nugeso „Radistų“ idėja?
-
Kultūrinei veiklai skirtame sostinės bare įsikurs „Lukiškių kalėjimo 2.0“ autoriai
-
Vilniuje atidaryta pirmoji dainykla „Estrada“: neįgalieji į ją pateks tik su pagalba
-
Pirmoji dainyklos „Estradà“ rekomendacija: grupė „Kyla Vėjas!“
Organizatorei paskelbus piešimo pradžią, susirinkusieji panyra į savo eskizų knygutes ir baltus popieriaus lapus mėgindami juose įamžinti pozuojančius ant scenos. Pirmi trys pozuotojai – savanoriai iš publikos.
Pirmasis pozuotojas užlipa į sceną. Piešiantieji turi 15 minučių įamžinti modelį – tuomet jo siluetas išlieka tik popieriaus lapuose. Vieni įamžina jo pozą, kiti margaspalvę aprangą, dar treti – veidą iki pat smulkių detalių.
Antroji pozuotoja – Teresė, atėjusi čia pakviesta draugių: „Jos buvo čia praeitą mėnesį ir pasiūlė man, nes aš žiauriai domiuosi menu.“
„Man atrodo, labiau iš inercijos užlipau ant scenos. Bet, manau, visai faina pasižiūrėti į visus gražius žmonės, kurie čia susirinko, – besišypsodama ir juokaudama dalinasi savanorė, – iš pradžių buvo labai linksma, žiūrėjau kaip sinchroniškai ir nesinchroniškai žmonės kilnojo galvas, tada žiūrėjau, bandžiau pagauti kaip piešia, po to truputį nutirpo ranka, tai labai norėjau pajudėti ir galvojau ar keisti pozą, ar ne.“
Tradiciškai, renginiui įpusėjus, į sceną kviečiamas slaptas svečias-modelis, pasirodantis ant scenos be drabužių. Publika padrąsinančiai ploja šio vakaro mūzai, kuri pusvalandį pozuos vos prisidengdama vėduokle.
„Tikriausiai labiausiai patiko piešti modelį, kurį pakvietė čia kaip svečią, nes kiti modeliai labai daug judėjo. Tačiau asmeniškai kiekvieną modelį labai skirtingai vaizdavau. Pati sau kėliau skirtingus iššūkius, todėl kiekvienas piešimas buvo unikalus ir savitas“, – dalinasi ispanų filologijos ir pedagogikos studentė Diana.
Pati sau kėliau skirtingus iššūkius, todėl kiekvienas piešimas buvo unikalus ir savitas.
Su Diana kartu čia atgaivinti piešimo hobio atvykusi Anastasija pasakoja, jog toks renginys sudaro puikias sąlygas pabėgti nuo rutinos, mėgautis menu ir pasinerti į kūrybinį procesą: „Esi dėl proceso, ne dėl rezultatų. Labai gera kažką papaišalioti, paeksperimentuoti. Tiesiog tuo metu, kai pieši, esi būtent čia ir dabar ir ta akimirka, jausmas būtent nuo šito proceso gaudymo, yra labai malonus ir neįkainojamas.“
Viena iš vakaro piešiančiųjų vilnietė Lėja dalinasi, jog atėjo ne tik pasibūti su draugais, bet ir perlipti vidinį nerimą ir baimę, dėl per aukštai užsikeltų standartų sau: „Čia toks bandymas įrodyti sau, kad ne gėda, kad jei neišeina kažkas, kad visi turi savo piešimo stilių ir kad nereikia kažkokių pasiekimų, tiesiog piešti, atsipalaiduoti. Buvo vietų, kai šiek tiek reikėjo sustoti, įsižiūrėti iš šalies į save ir tiesiog leisti sau labiau atsipalaiduoti.“
Lėja paatviravo, jog pastarosios dienos buvo jai gana sunkios, tad atvykus čia jai labiausiai patiko piešti besišypsančius žmones: „Buvo labai gera piešti tas šypsenas, kurios pačios atrodo, jog švyti.“
Eskizų knygutėms pilnėjant ir piešėjų rankoms apsitrynus nuo pieštukų šerdelių, skelbiamas vakaro uždarymas – visi vakaro dailininkai kviečiami surengti mini parodą ant scenos. Kiekvienas gali apsidairyti, ką kūrė jų kolegos, nusifotografuoti labiausiai patikusius darbus, apsimainyti kūryba ar net padovanoti ją modeliams.
Tai dar vienas vakaras, kai šachmatiniai juodai balti „Estrãdos“ staleliai apkraunami piešimo priemonėmis, bloknotais, stiklinėmis su gėrimais, šypsenomis ir puikia nuotaika, o visas dėmesys sutelktas ant pakylos, nors niekas ir negroja.
Renginių ciklas „Drink & draw: Maliavok ir baliavok“ vasaros sezonui keliasi į Lukiškių kalėjimo 2.0 kompleksą.
„Estradà“ įsikūrusi Vilniaus g. 22-3 pastate, kuris mena ilgą ir unikalią istoriją. Kadaise Labdarybės draugija nepasiturintiems Vilniaus gyventojams čia įkūrė prieglaudas, dirbtuves, koplyčią̨, ligoninę, mokyklą, butus. Čia taip pat veikė jaunimo kavinė-skaitykla „Čitalka“, kuri nebuvo pavaldi sovietinei ideologijai, o vėliau joje įsikūrė pirmasis Lietuvos džiazo klubas. Taip pat negalima pamiršti čia buvusio baro „Vėjai“, kuris iki šios dienos daugeliui vilniečių kelia sentimentus.
Dainykla – Vakarų Europoje paplitusios koncepcijos plataus spektro kultūrinės erdvės, kuriose gyvi pasirodymai yra svarbiausia programos dalis. Taip ugdomi vietinė muzikos scena bei atlikėjai, suteikiant šiems vietą pristatyti savo talentus. Dainyklos yra svarbūs meno bendruomenės įsitraukimo centrai, atspindintys kultūrinio paveldo ir inovacijų dvasią.
