Mirė žinomas žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Ferdinandas Kauzonas

„Mes neturime nuleisti vėliavos“

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas savo paskyroje „Facebook“ rašo, jog lietuviškos spaudos „aukso amžiuje“, kai du dienraščiai lenktyniavo profesionalumu, kai žurnalistai kėlė tautos lygio temas, vienas iš „Respublikos“ publicistų buvo Ferdinandas.

„Mūsų gyvenimai daugiau kaip 60 metų ėjo greta. Ferdinando mama Lazdijuose mokė mane vokiečių kalbos, jis pats buvo mano pionierių vadovas. Po to drauge stūmėme žurnalistikos studijas, tik jis – gal 15 metų, nes visko žinojo daugiau už visus dėstytojus. Lietuvos kine (ir vėl – jo klestėjimo metais) jis buvo dokumentikos vyr. redaktorius – suko filmus apie Sabonį ir apie Svarinską, ir net dabar juos žiūrint profesinių priekaištų ten nerasi. Jis pažinojo tos epochos visus kūrėjus – keliolika metų vadovavo kūrybinio jaunimo stovykloms, ir tas „kūrybinis jaunimas“ su Justinu Marcinkevičium priešaky išėjo anapilin anksčiau už Ferdinandą.

Ferdinandas rašė labai sąžiningai – prieš padėdamas tekste tašką, jis privalėjo žinoti viską. Ir turėjo labai lengvą ranką – ne kartą jį samdė rašyti šventines kalbas ir straipsnius mūsų prezidentams. Jis turėjo „valstybinį galvojimą“, bet vengė tarnauti valstybei – vis prasimušdavo žurnalistinė laisvamanybė.

Vienąkart į bėdą Ferdinandą įstūmiau jau aš – po rinkimų komandą formavo naujas Seimo pirmininkas, ir savo draugą atvedžiau į Seimą. Sėdėjom prie aukščiausio stalo, o jis Pirmininkui sako: „Jeigu priimsite, pradėsiu nuo Jūsų kalbos trūkumų – Jūs tarsi vaikas keliate balsą sakinio gale…“ Galvojau, kad čia ir atsisveikinsim, bet Pirmininkas (ne paslaptis – Artūras Paulauskas) buvo protingas, Ferdinando neatleido visą kadenciją ir dar keturis mėnesius drauge dirbo Prezidentūroje. Tuos ketverius metus iš Seimo tribūnos buvo daug kalbama apie Basanavičių, lietuvių kalbą ir Tautos ateitį. Tai buvo laiko linija, kai įstojom į Europos Sąjungą ir... išbarstėm visus orientyrus. Ne tik todėl, kad nebeliko „Lietuvos gaspadorių“, bet ir neliko toliau nosies matančių patarėjų.

Ferdinandas rašė ne tik apie politikus – ir kaimo žmones (pažinojo visą Dzūkiją, bet labai šiltą knygą parašė apie Juknaičius ir joje pasiūlė paprastą dalyką – „pakelti akis“). Mes iš tikrųjų per ilgai ieškome kaltų praeityje ir vis dar žiūrime į savo batus. O pakėlus akis, matosi horizontas, matosi perspektyva.

Paskutiniais mėnesiais Ferdinandas Kauzonas laikėsi chemoterapija, bet skambindavo paklausti naujienų apie Sporto rūmus. Birželio 3-iąją į mitingą prie Rūmų atėjo jau sunkiai, o vakare atsiuntė vienišo dviratininko nuotrauką. „Mes neturime nuleisti vėliavos“ – taip skamba paskutinis jo priesakas“, – rašo V.Kavaliauskas.

F.Kauzono gyvenimo kelias

1943 m. kovo 11-ąją Utiekos kaime Varėnos rajone gimęs Ferdinandas Kauzonas mokyklą baigė Lazdijuose. 1962-1964 m. jis dirbo Lazdijų laikraščio „Darbo vėliava“ literatūriniu darbuotoju, o vėliau pradėjo partinę karjerą.

1964–1966 m. buvo Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos (LKJS) Lazdijų rajono komiteto sekretorius, 1966–1970 m. LKJS Centro komiteto kultūrinio-masinio darbo sektoriaus vedėjas, 1970–1972 m. – LSSR kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas. 1972–1976 m. Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininko pavaduotojas, 1976–1979 m. – LSSR kultūros ministro Jono Bielinio padėjėjas-kolegijos sekretorius.

1987 metais sukūrė sovietinės propagandos dokumentinį filmą apie garsųjį kunigą Alfonsą Svarinską, kuris tuo metu jau trečią kartą kalėjo Uralo lageriuose.

1979–1993 m. F.Kauzonas dirbo Lietuvos kino studijos susivienijimo „Dokumentika“ vyriausiuoju redaktoriumi bei režisieriumi. 1993–1996 m. dirbo dienraščio „Respublika“ skyriaus redaktoriumi, nuo 1997 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, apžvalgininku. Bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos rytas“., „Gimtasis kraštas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, Kultūros barai“. F.Kauzonas daugiausia rašė kultūros, politikos temomis.

Jis taip pat parašė scenarijus 24 dokumentiniams filmams, sukūrė keliolika dokumentinių filmų. Vienas garsiausių – 1983 m. drauge su Viktoru Starošu sukurtas dokumentinis filmas „Aukso karštligė“ apie Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandą, kuri tuomet su Maskvos CSKA Sovietų Sąjungos čempionate keletą metų iš eilės varžėsi dėl aukso medalių. Tuomet F.Kauzonas susibičiuliavo su legendiniu krepšininku Arvydu Saboniu, kuriam buvo vos 18-a.

F.Kauzonas buvo trumpam pasukęs ir į politiką – nuo 2001 iki 2006 m. buvo Seimo pirmininko ir laikinojo prezidento Artūro Paulausko patarėjas.

1998 m. apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetine Vytauto Gedgaudo premija.