„Nesame standartinė sodyba, kurioje švenčiamos vestuvės ar gimtadieniai. Tai vieta, kurioje jautiesi kaip pas babą kaime. Auginame apie 120 rūšių saulėgrąžų, kurios užima apie 30 arų“, – šeimos valdomą erdvę apibūdino jos šeimininkė Elžbieta Karaliūtė.
Čia ne tik ilsisi piligrimai, apsistoja išskirtinių potyrių ieškantys poilsiautojai, užsuka keramikos ar vietos bendruomenės kitų kurtų gėrybių įsigyti trokštantys prašaliečiai, bet ir vyksta ekskursijos, fotosesijos bei gardžios (ir itin sočios) edukacijos. O kiek nuotykių šioje sodyboje nutinka, kiek istorijų nuskamba!
Išsipildė trijų žmonių svajonės
Valdeikiuose, šalia kelio Šiauliai–Panevėžys, visai prie pat Burbiškio dvaro, veikiančios „Molinės saulėgrąžos“ šeimininkė Elžbieta paaiškino, kad sodyba taip vadinasi dėl to, jog čia stovi 40 metrų ilginio molinis tvartas, pastatytas iš vietinio molio. O ir pirmoji pradėta rinkti kolekcija – moliniai ąsočiai bei puodynės.
„Čia įsikūrėme prieš 6-erius metus. Dabar jau gyvename ne kaip šeima, o kaip bendruomenė.
Gal prieš 15 metų kaip turistė lankiausi Ukrainoje. Pamačiau saulėgrąžų lauką, mėlyną dangų, – įsimylėjau. Grįžau ir pasakiau: noriu saulėgrąžų lauko. Vietiniai ūkininkai pasukiojo pirštu prie smilkinio: nedurnėk, geriau kopūstai, burokai, bulvės, morkos, rapsai. Bet toliau nešiojausi tą mintį.
Mūsų sodyba gimė iš trijų svajonių. Tėvelio svajonė buvo gyventi kaime, nes jam nusibodo Šeduva, kur šunys loja, kaimynės ant kaimyno pyksta, kažkas žolę pjauna vidury nakties. Mamos svajonė buvo turėti savo parduotuvėlę, nes yra keramikė, tautodailininkė, o brolis – profesionalus keramikas. Štai ten stovi jo pagamintas avinas. O mano svajonė – saulėgrąžų laukas. Iškart įgyvendinome visų svajones“, – šyptelėjo Elžbieta.
Prieš 6-erius metus gegužės 1 dieną įsigijus sodybą, gegužės 3-ąją šeima jau sėjo Elžbietos išsvajotas saulėgrąžas.
Nuo intymios fotosesijos – iki „pirmosios nakties“ lovos
Kaip prisimena Elžbieta, rudenį į pirmąjį sudygusių saulėgrąžų lauką įlėkė stirnos, išlaužė takus, nes jos bėga tik į priekį, atgal šuoliuoti nemoka. Tuomet ir kilo išganinga mintis: žmonėms bus leista vaikščioti tarp saulėgrąžų. Taip į sodybą pradėjo traukti fotosesijų mėgėjai.
„Visokių fotosesijų turėjome. Pavyzdžiui, fotografavosi Ievos kostiumu, prisidengusi dviem saulėgrąžomis, moteris. Tėvelis tuo metu keitė stogą, sako, kodėl tuo metu aš galvos nepasukau. Sakau, gerai, kad nepasukai, būtum nugriuvęs, – prajuokino Elžbieta, patikinusi, kad ne visuomet svečiai saulėgrąžas gali atrasti. – Dažniausiai vilniečiai išlipę žiūri ir klausia, kur tos saulėgrąžos: „O tai jos nežydi?“. Nežydi, o tai reiškia, kad sėju kasmet ir ariu kasmet.“
