Ar gali būti, kad šalies vadovas tyčia didina spaudimą socialdemokratams, jau žinodamas ar nujausdamas būsimą jų sprendimą, bet norėdamas nusikratyti sunkiai pakeliama našta tapusio ketvirtojo koalicijos partnerio vaidmens?
Suartėjimas su valdančiaisiais antrus antrosios kadencijos metus skaičiuojančiam šalies vadovui kainavo smarkiai aptirpusį autoritetą ir prarastą visuomenės pasitikėjimą.
Tikėtina, kad jis gali dar trauktis, jeigu Remigijus Žemaitaitis ir jo vadovaujama partija valdančioje koalicijoje išliktų net ir nebalsavusi už karinį poligoną Kapčiamiestyje.
Panašu, kad link tokio scenarijaus ir judama. Nepaisant nedviprasmiškų G.Nausėdos žinučių, socialdemokratai vis dar neturi aiškaus atsakymo dėl R.Žemaitaičio likimo koalicijoje arba delsia jį pateikti.
Jei valdančiųjų skyrybos vis dėlto neįvyktų, prezidentas liktų neišgirstas. Tai menka paguoda šiandieninės valdančiosios koalicijos kritikams, bet G.Nausėda negalėtų būti apkaltintas, kad neužėmė aiškios pozicijos ir nepabandė keisti situacijos.
Skyrybų atveju prezidento balsas atrodytų daug svaresnis, galbūt, sugriuvus monolitine vadintai daugumai, G.Nausėdai net pavyktų susigrąžinti iš karto po Seimo rinkimų turėtą įtaką. Bet ar tai realu?